visgi nori likti trobelėje, – nutraukė ją Džeikobas, – gali užsidirbti nakvynei ir maistui. Gali dirbti man.
Antras skyrius
Dabar jis ją prisiminė. Kai jie buvo maži, ji nuolat paskui jį – paskui juos visus – sekiodavo; retadantė, susivėlusiais plaukais, pro susiraizgiusių medžių šakas arba iš už gyvatvorės paslapčiomis stebėdavo jį ir jo brolius su seserimi. Džeikobas jos beveik nepastebėdavo, nes buvo iki kaklo įklimpęs į septynių savo šeimos narių priežiūrą. Sodininko dukra nebuvo nei jo šeimos narys, nei kuo nors įdomi.
Visai neseniai ant Anabelos kambario sienos jis buvo užtikęs merginos atvaizdą. Sesuo, matyt, šimtus kartų fotografavo Molę Parker. Ir jam tai visai neatrodė keista: blyškia oda ir kupeta kaštoninių plaukų šioji atrodė tarsi Ticiano gražuolė, tarsi kito pasaulio būtybė; šį efektą sustiprino dar ir tai, kad jis užtiko ją šiame stebuklingame prieglobstyje. Džeikobas ne iš karto susiejo šią madingai apsirėdžiusią įsibrovėlę su gracinga, besijuokiančia mergina ant savo sesers kambario sienų, tačiau dabar matė, kad garbanų krioklys ir kreminės spalvos oda ta pati. Molė Parker buvo graži ir stilinga, ir Džeikobas niekaip nesuprato, ką ji veikia tokioje vietoje.
Jo valdose.
Kodėl ji išvyko į Italiją iš karto po tėvo mirties? Kodėl grįžo? Ir ką jam dabar su ja daryti? Netikrumu ir baime šviečiančios melsvai rudos akys jį erzino, jis nenorėjo su ja turėti nieko bendra. Nenorėjo turėti reikalų su įniršusia Mole Parker. Jam ir taip buvo dėl ko jaudintis; užtektinai rūpesčių dėl renovacijos ir pardavimo reikalų, mėginimo sulipdyti pašlijusią šeimą. Rūpintis dar ir svetimo žmogaus gerove neįėjo į jo planus. Džeikobui nereikėjo jausmų, kuriuos kėlė tas išdidus ir kartu maldaujantis žvilgsnis: nežinia ką tarp smalsumo ir gailesčio, kažin ką tikro ir gyvo. Nieko panašaus jis nebuvo jautęs jau… metų metus. Devyniolika metų.
Ir neketino sau leisti vėl pajusti.
Džeikobas matė, kaip Molės žvilgsnis apsistoja ties batais prie durų. Tikriausiai jos tėvo, – pagalvojo. Praėjo vos septyni mėnesiai, veikiausiai ji vis dar gedi. Supratęs, kad galėjo parodyti ir daugiau užuojautos, Džeikobas pajuto nemalonų dūrį paširdžiuose; netikėtas jos pasirodymas ir tas pažeidžiamumas akyse užklupo jį nepasiruošusį. Akimirką, išvydęs ją su tais stilingais apdarais ir sužinojęs, kad ji ką tik iš Italijos, jis pagalvojo blogiausia. Tačiau neilgai trukus suprato klydęs.
Šiaip ar taip, atsikratyti ja net dabar norėjo kaip galima greičiau. Nenorėjo apie ją galvoti. Nenorėjo būti jos veikiamas. Visgi kažkas jos akyse jam buvo sava, kažkas virpino sielos stygas; nepaisant visų būgštavimų ir netgi baimės, jis atsiliepė į tą tylų kvietimą.
Pagelbėdamas Molei Parker jis tuo pačiu numaldys ir savo sąžinės priekaištus. Nes jo užsakymas jai taps ypač reikšmingas.
***
– Dirbti tau? – netikėdama savo ausimis, pakartojo Molė. Ir pajuto vėl nusmelkiant pyktį. – Mano tėvas Vulfams dirbo penkiasdešimt metų, o už pastaruosius penkiolika net negavo atlygio.
Džeikobas nuščiuvo. Molė suprato jį nustebinusi. Abejojo, ar per visus devyniolika metų jis bent kartą pagalvojo apie dvaro sodininką. Na, jos prisiminti veikiausiai nė nesivargino.
– Kalbu ne apie tavo tėvą, – po akimirkos pasakė Džeikobas. – Tai tau reikia gyvenamosios vietos, o man reikia…
– Neketinu tapti tavo tarnaite. Ar virėja. Ar…
– Sodų planuotoja, – tyliai užbaigė Džeikobas. Molei pasirodė, kad jo balse išgirdo paslėptą juoką. Tikriausiai tik įsivaizduoja, – nusprendė, nes Džeikobo išraiška buvo kuo rimčiausia.
– Sodų planuotoja? – atsargiai pakartojo ji. – Negali būti, kad…
– Sakei, jog ketini užsiimti sodų planavimu. O man kaip tik reikia žmogaus, kuris pasirūpintų dvaro valdomis.
Tik dabar suvokusi užsakymo mastą, Molė sumirksėjo.
– Tai… tai didžiulis darbas, – silpnu balsu ištarė.
Džeikobas trūktelėjo petį.
– Tai ar apsiimsi?
– Tačiau toks darbas… – Molė nutilo, jos širdis karštligiškai daužėsi. Tokios fantastiškos galimybės ji nenorėjo atsisakyti, tačiau sąžinė liepė atverti Džeikobui akis: jo pasiūlymas buvo absurdiškas. – Tokį pasiūlymą turėtum pateikti kur kas labiau prityrusiam dekoratyvinės sodininkystės specialistui, – tyliai pasakė ji. – Juk tai labai didelis užsakymas.
– Žinau, – be jokio jausmo atsakė Džeikobas. – Kaip supratau, sakei ir pati norinti pradėti savo verslą šioje srityje, o dabar, štai, gavai galimybę ir jau pasiduodi.
– Kodėl to prašai manęs? – neatlyžo Molė. Ji niekaip nesuprato, kodėl Džeikobas Vulfas po tokios daugybės metų jai siūlo tokį didelį užsakymą – netgi neperžvelgęs jos gyvenimo aprašymo ar rekomendacijų! Sprendžiant iš jo šaltų, bejausmių akių, jis nejausdavo gailesčio. Ko, tuomet, nori iš jos?
– Nes tu esi čia, – nekantriai ėmė aiškinti Džeikobas, – o man reikia sodų planuotojos. Šią vietą parengti pardavimui turiu kaip galima greičiau, nėra kada terliotis su teikiančių vilčių planuotojų gyvenimo aprašymais.
– Parengti pardavimui? – pakartojo Molė. – Parduodi Vulfų dvarą?
Džeikobo lūpas iškreipė pagiežinga ir pašaipi šypsena; joje nebuvo nieko šilto, nieko džiugaus, netgi nieko žmogiško. Tačiau Molę tas žiaurus perkreiptas vypsnys pripildė nesuvokiamo liūdesio. Niekas neturėtų taip šypsotis. Ji negalėjo net įsivaizduoti, kokie jausmai slypi už tokios šypsenos, kokie jausmai slypi šiame žmoguje.
– Vienam žmogui čia per daug vietos, – tyliai atsakė jis.
Prisiminusi, kuo jį kaltino, Molė pasijuto raustanti. Dvare pritrūkai vietos. Ką darysi, pasikarščiavo. Be to, juk ji net dabar nežinojo tikrųjų Džeikobo Vulfo ketinimų. Nejaugi jis daro jai paslaugą? Gal taip elgiasi vien iš gailesčio? Nuo tokios minties kilo noras sviesti užsakymą dvarininkui į veidą, net jeigu toks žingsnis būtų kvailiausias gyvenime.
– Visgi…
– Jau vėlu, – nutraukė ją Džeikobas. – Tiesą sakant, kai išėjau maloniai pasivaikščioti, nesitikėjau užtikti įsibrovėlės. Jeigu nepasitiki savo sugebėjimais, rytoj galėsi man parodyti vieną kitą pradinį projektą. – Jis pasisuko į duris, kurias visai neseniai buvo be skrupulų išlaužęs. – Jeigu ne, gali rytoj pat krautis daiktus.
Molė stebėjo, kaip jis išeina, o aukštai jo figūrai išnykus tamsoje, atsirėmė į židinį. Paskui pažvelgė į ką tik įkurtą ugnį – tebuvo likę rūkstantys pelenai.
Mintys vijo viena kitą. Tiek daug visko įvyko, kad buvo sunku susigaudyti, nuo ko pradėti narplioti siūlą: grįžimas namo, tėvo daiktai, Džeikobo Vulfo pasirodymas, o dabar dar ir tas užsakymas… Praeitis ir dabartis susidūrė kaktomuša.
Iš
