sakant, jautėsi ne itin patogiai, Molė virto į lovą ir palaimingai nugrimzdo į miegą.
***
Ją pažadino ryški vasaros saulės šviesa, sklindanti pro rombais padalytą miegamojo langą. Molė sunkiai pravėrė akis, bet jau po kelių sekundžių prisiminimai užgriuvo nevaldoma lavina: trobelė, darbas, Džeikobas.
Ji vėl užsimerkė, bet akyse tebešoko Džeikobo atvaizdas. Vyras atrodė gerokai vyresnis, tvirtesnis ir tam tikra prasme iškamuotas. Kažin, ką veikė visus tuos devyniolika metų? Kodėl sugrįžo kaip tik dabar? Gal pritrūko pinigų? Gal todėl parduoda Vulfų dvarą?
Molė paliepė sau neskubėti daryti išvadų. Praeitą vakarą ji ir taip apkaltino Džeikobą ne viena blogybe. Jinai jį nuteisė jau prieš daugybę metų, nors to nedarė net Anabela, jaunesnioji Džeikobo sesuo, kuri tam turėjo kur kas daugiau priežasčių. Kalbėdama apie šeimą – o tą ji darydavo retai, – Anabela atsiliepdavo apie Džeikobą tik geruoju ir, regis, buvo pasiruošusi jam atleisti.
Tačiau Molė, atvirkščiai, praeitą vakarą jį siaubingai užsipuolė.
Ar Anabela ir Džeikobas matėsi? Ar Anabela žino, kad Džeikobas grįžo? Ar bent vienas iš Vulfų šitai žino? Ak, kiek klausimų. Ir tiek mažai atsakymų. Kita vertus, – atsidusdama pagalvojo Molė, – nė vienas jų nebuvo tiesiogiai susijęs su ja. Ji visą vaikystę ir paauglystę laikėsi Vulfų šeimos pakraštyje; stebėdavo, kaip Džeikobas su Luku vesdavosi jaunesniuosius brolius iškylauti, kaip didžiulėje teritorijoje jie žaisdavo slėpynių. Niekas nė nežinojo, kad ji egzistuoja – iki to laiko, kai Džeikobas išvyko, ir Anabela, randuota tiek vidumi, tiek išore, atsisakė viešumoje rodyti veidą ir užsidarė dvare. Tada Molė tapo jos drauge – kitų paprasčiausiai nebebuvo.
Tačiau likusieji Vulfai, įskaitant Džeikobą, į ją nė nepažvelgdavo. Niekada nesusimąstė, ką jai ar jos tėvui reikštų matyti šitaip nykstant Vulfų dvarą.
Nuvijusi šalin niūrias mintis, Molė atsikėlė iš lovos. Dabar buvo laikas galvoti apie ateitį, o ne praeitį. Šį vakarą Džeikobas lauks iš jos bent keleto sodų projektų, ir jinai jam juos įteiks. Ji ir pati nesuprato, kada spėjo apsispręsti užsakymą priimti, tačiau nubudusi suvokė šitai jau žinanti. Projektas buvo pernelyg svarbus, kad jį galima būtų atmesti veikiamai akimirkos apmaudo ar išdidumo; be to, šlovingos praeities sugrąžinimas Vulfų dvaro sodams buvo savotiškas atpirkimas, jai tai atrodė teisinga. Molė ketino imtis užsakymo ne dėl Džeikobo ir netgi ne dėl savęs, o dėl tėvo.
Apsivilkusi senus, darbui sode skirtus drabužius – džinsus ir susagstomus nudėvėtus tėvo marškinius – Molė nerūpestingai susisuko plaukus į kuodą. Nebuvo prasmės Džeikobui Vulfui daryti įspūdžio naujais, stilingais apdarais. Bent jau praeitą vakarą jis neatrodė sužavėtas; be to, visos pastangos ir taip nueitų veltui, turint galvoje, kad be vandens ji negali nei palįsti po dušu, nei išsivalyti dantų. Apsiginklavusi užrašų knygele ir pieštuku, Molė apsiavė botus ir patraukė į lauką.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
