puolė į tualetą.
Frenkas mirė, – aidėjo balsas dūzgiančioje galvoje. Gražus kūnas sumaitotas, nepasotinama aistra pavojams žiauriai nuslopinta.
– Ne… – Užmerkusi akis ir susmukusi prie šaltos, plytelėmis klijuotos tualeto sienos, sudejavo Leksė.
– Tik ne aš, bella mia. Aš nenugalimas…
Vos nepaspringusi iš išgąsčio – jai pasirodė, kad pats Frenkas tiesiai jai į ausį sušnabždėjo šiuos žodžius – Leksė plačiai atmerkė žalsvai melsvas akis, kurios nuo šoko dabar atrodė beveik juodos. Jo čia, žinoma, nebuvo. Baltasieniame agonijos kalėjime ji buvo viena.
Nepažeidžiamas.
Iš jos gerklų išsiveržė lyg prismaugto žmogaus vaitojimas. Niekas nėra nepažeidžiamas! Argi jis pats tuo jau kartą nebuvo įsitikinęs?
Pasigirdo nedrąsus beldimas į kabinos duris.
– Lekse, ar gerai jaučiatės? – nuskambėjo sunerimęs Siuzi balsas.
Mėgindama suimti save į rankas, Leksė lediniais pirštais perbėgo per žalsvai melsvo sijono šonus. Tokios pat spalvos kaip tie vandenys, – tarsi pro miglą pagalvojo ji. Frenkui patikdavo ją matyti tokios spalvos drabužiais. Jis sakydavo, kad nuo šios spalvos jos akys tampa nedovanotinai seksualios.
– Lekse?.. – Vėl pabeldė į duris Siuzi.
– T-taip, – šiaip ne taip iškošė ji. – Man viskas gerai.
Tačiau ji nesijautė gerai. Daugiau niekada nesijaus gerai. Trejus su puse pastarųjų metų ji stengėsi laikyti Frenką uždarytą tamsiausioje širdies kertelėje, bet dabar durys prasivėrė, ir jis stovėjo čia, priešais, kai jau buvo per vėlu ką nors…
O Dieve, ką čia dabar galvoji? Juk tiksliai nė nežinai, ar jis miręs! Gal tai Markas?
Galbūt žuvo Markas.
Bet ar taip būtų geriau?
Taip, – sušnabždėjo tylus, negailestingas balselis, Leksė pyktelėjo ant savęs, leidusi jam prabilti.
Jai išėjus iš kabinos, už durų stovėjo Siuzi. Gražiame jos veidelyje atsispindėjo kaltė ir nerimas.
– Lekse, man labai gaila, – puolė atsiprašinėti ji. – Pamačiau jūsų veidą ir…
– Nesvarbu, – skubiai nutraukė ją Leksė, matydama, kokia ji nepatyrusi ir susikrimtusi.
Ir pati buvo panašaus amžiaus, kai sutiko Frenką. Kodėl dabar, būdama vos dvidešimt trejų, staiga pasijuto tokia sena?
– Briusas grasina mane atleisti, – atsiduso Siuzi, o Leksė, pati nesuvokdama, ką daranti, ėmė plautis kriauklėje rankas. – Jis sakė, kad jam nereikia kvailų darbuotojų, nes jų čia ir taip per akis, kaip ir tų jaunų, talentingų aktorių pamėgdžiotojų…
Leksė nesiklausė, tik žvelgė į variniais plaukais įrėmintą savo atvaizdą veidrodyje.
– Per saulėlydį jie užsiliepsnoja, – ilgais pirštais braukdamas per šilkinius jos plaukus, kartą sušnabždėjo Frenkas. – Tavo plaukai primena iki tobulumo išsuktą karamelę, oda – pieno upes, o lūpos… mmm… lūpos kaip skaniausios trintos braškės.
– Tai taip nuvalkiota, Frančeskai Toli. Maniau, kad tavo fantazija lakesnė.
– Ją pasitelkiu tik ten, kur reikia labiausiai, bella mia. Tuoj parodysiu…
Nė lašelio braškių raudonio, – pagalvojo Leksė. – Mano lūpos atrodo bespalvės ir išblukusios.
– Kadangi judu jau seniai kartu nebegyvenate, nepagalvojau, kad jums jis gali taip rūpėti.
Tebežiūrėdama į savo atvaizdą, Leksė sumirksėjo.
– Siuzi, jis – gyva būtybė, ne šiaip koks daiktas.
– Taip… – nusikaltusio žmogaus balsu pritarė mergina. – Ak, Lekse, jis toks nuostabus, – užsisvajojusi tęsė ji. – Ta seksuali energija… Jis galėtų vaidinti viename mūsų…
Leksė ir vėl atsiribojo nuo Siuzi balso. Ji žinojo, kad naujoji padėjėja pati nesupranta, ką kalba. Tokiu sapaliojimu ji visai neketino įskaudinti savo viršinininkės, tiesiog neįsivaizdavo, kaip ištaisyti didžiulį netaktą.
Nieko netarusi, Leksė apsisuko ir, palikusi Siuzi kalbėtis su savimi, išėjo iš tualeto. Jai linko kojos, toliau klausyti beprasmybių ji nenorėjo. Užsidariusi savo kabinete, Leksė kurį laiką tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į vieną tašką. Jautėsi tuščia ir beprarandanti savikontrolę.
– Lekse…
Ji net neišgirdo, kaip atsivėrė kabineto durys. Užklupta iš pasalų, ji atgręžė nieko nematantį žvilgsnį į elegantišką Briusą – liekną, blyškios odos, ryškių veido bruožų, žodžiu, nepaprastai žavų. Nuo niūrios jo veido išraiškos Leksei ėmė linkti keliai, kūną perliejo panikos banga.
– K-kas nutiko? – sumikčiojo ji, aiškiai jausdama, kad netrukus jai į veidą sprogs dar viena siaubinga žinia.
Žengęs į kabinetą, Briusas uždarė duris ir, priėjęs prie Leksės, paėmė ją už rankos. Netaręs nė žodžio, nusivedė prie stalo. Besikaupiant ašaroms ir virpant lūpoms, ji susmuko į kėdę.
– Verčiau jau… pasakyk, kol nepuoliau į isteriją, – drebančiu balsu perspėjo ji Briusą.
Šis atsirėmė į Leksės darbo stalą ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Tau skambina. Salvatorė Tolis.
Frenko tėvas? Grąžydama ant kelių sunertas rankas, Leksė vėl stipriai užsimerkė. Į galvą atėjo tik viena priežastis, dėl kurios Salvatorė galėjo prisiversti jai paskambinti. Juk jis jos nekentė. Pasak Salvatorės, ji sugriovė jo sūnaus gyvenimą.
Maža, klastinga aktoriūkštė, norinti parduoti tau savo kūną už puodynę aukso, – tokius žodžius Salvatorė išrėžė Frenkui. Tačiau nespėjo išgirsti, ką į tai tėvui atsakė sūnus, nes išlėkė apsipylusi skausmo ašaromis.
– Paprašiau, kad luktelėtų, – toliau kalbėjo nepalenkiamasis Briusas; jis nesilenkdavo prieš nieką, net prieš tokį magnatą kaip Salvatorė Tolis. – Pamaniau, jog kelias minutes gali ir palaukti… kol aprimsi ir pajėgsi išklausyti, ką jis nori pasakyti.
– Ačiū, – padėkojo Leksė ir nukreipė žvilgsnį į savo tvirtai sunertus pirštus. – Ar jis tau… nesakė, kodėl… kodėl skambina?
– Net neužsiminė.
Mėgindama sudrėkinti perdžiūvusią burną, Leksė linktelėjo ir vėl pasistengė suimti save į rankas.
– Na, gerai, – pagaliau radusi jėgų pakilti, pasakė ji. – Verčiau
