prisėlino visai prie pat jo ir įrėmė šautuvo vamzdį į nugarą.
– Pykšt, tu negyvas, – ramiai pasakė. – Dabar lėtai atsistok. Vaiduokliai greitai nejuda.
Vyras šaltakraujiškai užsegė jos kuprinę ir iškėlė rankas į viršų.
– Girdėjau, kaip triukšmavai, – tarė jis. – Ką veikei? Su zuikiais žaidei dodžbolą?
Didžei nepatiko nei jo klausimas, nei pasipūtėliškas tonas. Visų pirma, ji žinojo, kad artinosi tyliai. Antra, ginklą turi ji.
– Nenuleisk rankų, – pasakė ji pamažu atsitraukdama ir neleisdama jam sugriebti jos šautuvo.
Vyras stovėjo nugara į ją, o ji skubėjo įvertinti padėtį. Jis buvo aukštas, aukštesnis nei metro devyniasdešimties ir labai raumeningas. Mokėjo slapstytis, todėl tikrai buvo ne šiaip mėgėjas kaip dauguma dalyvių. Nematytas, tikriausiai iš kariuomenės. Gal iš specialiųjų pajėgų? Nejaugi jie atsiuntė vikruolį, neturintį teisės dalyvauti varžybose?
Didžė nematė jo pistoleto, o tai kėlė nerimą. Šautuvas gulėjo ant žemės netoli kuprinės, bet kurgi pistoletas?
– Ar ilgai taip stovėsime? – prabilo vyras. – O gal pamiršai, ką daryti toliau? Turėtum mane apsukti, mudu pažvelgtume vienas kitam į akis. Aš išsigąsčiau tavo šautuvo, tada tu mane surištum. Ar sugebėsi viską padaryti iš karto, o gal reikės priminti žingsnis po žingsnio?
– Tu akiplėša, sūnau.
– Sūnau? – Jis sukikeno. – Mieloji, iš balso neatrodo, kad esi tokia sena.
„Pasipūtęs šunsnukis“, – susierzinusi pagalvojo Didžė. Be jokios abejonės, jis tikėjosi lengvai ją įveikti, nes ji moteris. Taip ir knietėjo spirti jam į užpakalį, tačiau susivaldė, nes nežinojo, kuo tai gali baigtis. Gal ji ir niršo, bet nebuvo kvailė.
– Neturiu jokio noro žiūrėti tau į akis, – pareiškė Didžė. – Sunerk rankas ant pakaušio ir atsiklaupk.
– Bet aš ką tik atsistojau, – paprieštaravo jis it išlepintas vaikas, atsisakantis valgyti daržoves. – Gal pirmiausia apsispręsk, ko iš tikrųjų nori, o jau tada mane šokdink.
Didžė sugriežė dantimis.
– Paklausyk, ponuli, tu…
Jis puolė tarsi medžiojantis gepardas. Vieną akimirką stovėjo atgręžęs jai nugarą, o kitą jau grakščiai sukosi aplink. Spyrė į šautuvą taip stipriai, kad Didžės ranką nutvilkė skausmas. Ji nevalingai paleido ginklą ir šis trenkėsi į žemę.
Didžė vos spėjo susivokti, kas nutiko. Dilgsinčia ranka nepakovosi. Bet jie juk nesimuš. Tačiau priešininkas nežinia iš kur išsitraukė pistoletą ir nusitaikė tiesiai jai į galvą.
Nuo pat pirmos akimirkos, kai jis pajudėjo iš vietos, Didžės smegenys įnirtingai fiksavo, kas vyksta. Greitai įsitikino neklydusi dėl vyro stiprumo, be to, jo reakcija buvo žaibiška. Jis buvo aukštas, tamsių akių, o lengva šypsenėlė nederėjo prie šalto metalo rankoje. Teko pripažinti, kad jis puikiai padirbėjo. Tik ar eis iki galo? Juk spyrė į šautuvą, ne į ją. Gal mama išmokė nemušti mergaičių?
Kadangi buvo įsitikinusi, jog kare visos priemonės pateisinamos, nusprendė tai išsiaiškinti.
Nepaisydama į ją nukreipto ginklo Didžė prisispaudė ranką prie krūtinės. Laisvąja plaštaka apglėbė sužalotą riešą ir prisivertė graudžiai sudejuoti.
Bet kokia kaina nugalės, drąsino save, nes nemėgo pasirodyti silpna.
Ginklas nesudrebėjo, bet vyras žengė pusę žingsnio į priekį.
– Kas atsitiko? Spyriau į šautuvą, ne į tave.
Ji dėbtelėjo į jį.
– Galbūt ten taikeisi, tačiau kliudei ne vien šautuvą. – Ji įtraukė oro ir prikando apatinę lūpą. – Regis, sulaužei riešą.
Vyras susiraukė.
– Nekliudžiau riešo.
Ji pažvelgė į jį.
– Teisybę sakai. Avėdamas tokiais batais tiksliai jauti, ką kliudai. Matyt, aš apsirikau.
Mintyse Didžė susikryžiavo pirštus ir vos nesukrykštė iš pasitenkinimo, kai jis nuleido akis į batus. Jai tereikėjo akimirkai nukreipti jo dėmesį.
Didžė staigiai ir stipriai spyrė vyrui į pilvą. Nors ir gaudydamas kvapą, jis taikėsi pastverti jai už kojos. Ji tai numatė, todėl spėjo išsisukti.
Ginklas iš jo rankos dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado. Atrodė, deguonies trūkumas turėjo jį susilpninti, tačiau vyriškis grėsmingai artėjo prie Didžės. Ir nors ji buvo pasiruošusi gintis, nė nepajuto, kaip sudribo ant šlapios žemės.
Didžė stengėsi suprasti, kokius veiksmus jis atliko, nes puikiai suvokė – neskauda, nes jis nepanaudojo visos jėgos. Smūgis buvo pakankamai stiprus ją pargriauti, bet per silpnas, kad sukeltų skausmą. Kaip jam pavyksta taip kontroliuoti jėgą?
Ji turėjo teisę piktintis. Kaip jis drįsta su ja elgtis kitaip vien todėl, kad ji moteris? Tačiau buvo pernelyg susirūpinusi, kaip atsistoti ir nuspėti jo kitus veiksmus.
Didžė pritūpė iš visų jėgų stengdamasi susikaupti. Gilus kvėpavimas padėjo, ji pasiryžo verčiau pulti, nei laukti, kol bus nugalėta.
Artėdama prie vyro pamatė, kaip jis ištiesia ranką. Didžė staigiai pasilenkė, greitai pasisuko ir, užuot spyrusi jam į kelį, kaip iš pradžių ketino, netikėtai pasijuto slystanti ant šlapių lapų. Kažkas suspindėjo ir ji instinktyviai ištiesė ranką. Čiupo už jo ginklo. Vyras trenkė jai per dilbį ir išmušė pistoletą. Didžei pavyko išspirti ginklą aukštyn į orą. Atlikusi grakštų piruetą pagavo pistoletą ir pasisuko į vyrą. Jis staigiai pasilenkė, o ji vėl paslydo ir ėmė kristi. Dešinę ranką išmetė į priekį ir netyčia ginklu tvojo vyrui per galvą. Šis krito kaip akmuo.
Pirmiausia Didžė pagalvojo, kad vyras negyvas. Paskui pamatė, jog jo krūtinė ritmingai kilnojasi. Galiausiai nusprendė belaisvį surišti, kol jis be sąmonės, nes kai atsigaus, to tikrai nepavyks padaryti.
2
Atgavęs sąmonę Kvinas neskubėjo atsimerkti. Jis netruko suvokti, kad guli aukštielninkas purve, už nugaros surištomis rankomis. Ir tyliai nusikeikė iš piktumo. Jį nugalėjo ne labiau įgudęs ar stipresnis priešininkas, jam tiesiog nepasisekė. Argi ne visuomet taip ir būna?
Dar blogiau, kad ta moteris jį surišo, kol jis buvo be sąmonės. Juk niekaip kitaip nebūtų sutramdžiusi. Jos drąsa padarė įspūdį, o štai atsitiktinis smūgis į galvą – ne.
Ką dabar daryti? Kurį laiką apsimes, jog yra nualpęs, kad pagrobėja susirūpintų dėl jo sveikatos būklės. Sumanymas nuėjo perniek, kai ant kulkšnies Kvinas pajuto moters ranką. Suėmė smalsumas – bet kokia kaina turi tai pamatyti, todėl prasimerkė.
