pomėgį. Žinote, apie Jankius, akcijų biržą, iPad arba filmus. Jei jūs palaikote Mets, nenorite įstrigti su makleriu. O gal ir norite, bet bent jau iš anksto tai žinosite. Ir galiausiai, – ištarė ji po dramatiškos pauzės, – esmė. Visiškas demaskavimas. Knarkimas man nė motais, bet jums gali trukdyti. Trauka – labai nepastovus dalykas. Tačiau visos nusipelnėme išgirsti nepagražintą tiesą. Google tokios informacijos nepateiks, tiesa?
Vėl stojo tyla, bet ne todėl, kad merginos sutriko. Visos pamažu suvokė idėjos genialumą. Galiausiai dvisavaitinių Švento Marko pietų mainų dalyvės ėmė ploti.
Gimė Karštų Niujorko vyrukų mainų kortelės.
Skubiai žvilgtelėjęs pro langą į sniego valytuvą, slenkantį Vakarų septyniasdešimt antrąja gatve, kabinete Čarlis Vinslou prisistūmė kėdę prie kompiuterio. Iš viso jų buvo trys, kiekviename buvo skirtingos operacinės sistemos, kiekviename mainėsi jam priklausančios žiniasklaidos grupės Nuogas Niujorkas vaizdai. Panašiai įrengti kabinetai buvo bute Kvinse, vienaukščiame name Los Andžele, bute Londone ir biure Sidnėjuje. O Delavere turėjo milžiniškus senus rūmus, kuriuose laikė didžiąją dalį serverių.
Nuogas Niujorkas – godi kalė, reikalaujanti nuolatinio dėmesio. Tai, kas 2005 metais prasidėjo nuo vieno tinklaraščio apie Manhataną, tapo dešimtimi atskirų tinklaraščių, kurie paskutiniais duomenimis sulaukė daugiau nei dviejų šimtų milijonų spustelėjimų per metus. Dar svarbiau – apytiksliai trisdešimt milijonų dolerių metinių pajamų iš reklamos. Nuogas Niujorkas panėšėjo į bet kurį kitą konglomeratą, tik čia gaminami produktai – mintys ir nuomonės, žodžiai ir patarimai, nuotraukos ir paskalos. Nuolat besikeičiantys, kad išliktų visada aktualūs. Pajamos plaukdavo vien tik iš reklamos. Nors Čarlis mokėjo nedidelei komandai visu etatu dirbančių darbuotojų ir labai didelei autorių komandai, kiekvienas tinklaraštis buvo tarsi jo kūdikis, nesvarbu, ar jis buvo apie įžymybes, finansus, sportą, technologijas, žaidimus ar net moterišką požiūrį į gyvenimą. Jis pasitikėjo redaktoriais, bet kiekviename redakcijos sąraše šmėžavo ir jo pavardė.
Dėl to Čarlis tapo įžymybe daugelyje miestų. Jam tai patiko. Kurdamas pirminį verslo planą apie tai negalvojo, bet juk galėjo būti ir blogiau nei kvietimai į svarbiausius renginius ir pribloškiančios moterys, besiveržiančios jį lydėti. Jis nebuvo toks kaip Klūnis, bet Čarlio ryžtas likti viengungiu per šešerius metus iš pokšto tapo faktu, o vėliau – legenda.
Suskambus jo telefonui jis atsiliepė beviele ausine, kurią įsidėjo iš karto po rytinio dušo.
– Naome. Kaip šiandien laikaisi, gražuole?
– Stebuklingai ir žavingai, kaip įprastai, – atsakė jo padėjėja nosiniu Bruklino akcentu, kurio tonas buvo sausas tarsi briutas.
Čarlis išsišiepė.
– Yra pokyčių?
– Ne. Tik nepamiršk, kad vienuoliktą užsuks siuvėjas. Neversk jo laukti. Praėjusį kartą taip nutiko, ir nors man esi be galo brangus, jo klientų sąrašas priverstų suvirpėti net tave.
– Tu visada paglostai man savimeilę. – Čarlis žvilgtelėjo į telefoną pažiūrėti, kas nori pertraukti skambutį. Pusseserė Rebeka. Keista, darbo dienomis ji retai rašo žinutes. – Turiu bėgt.
Naomė padėjo ragelį Čarliui nė nespėjus įjungti telefono klaviatūros.
*
Kas nutiko? Kas nors mirė? ČV
*
Po akimirkos telefonas pyptelėjo, ekranas vėl sušvito.
*
Viskas gerai. Turiu tau šį tą malonaus.
*
Jis vėl nuslydo grindimis, šįkart tam, kad patikrintų vieno naujausių klientų duomenis. Jų reklamos sukosi penkiose rinkose, keturiose sekėsi gerai.
*
Ką tokio? ČV
*
Pasimatymą.
*
Jis nusijuokė. Nykščiai skriejo klaviatūra.
*
Eik jau, Beka. ČV
*
Ji buvo jo mylimiausia pusseserė, o tai daug reiškė, nes jis turėjo daugybę pusbrolių bei pusseserių. Abu tėvai turėjo po penkis brolius ir seseris, kurie dauginosi tarsi triušiai. Čarlis pats buvo iš trijų vaikų šeimos, bet tik vienas jų spėjo susilaukti savų atžalų.
Užuot pyptelėjęs atėjus žinutei, telefonas suskambo. Čarlis įjungė garsiakalbį.
– Rimtai, – tarė Rebeka. – Manau, ji tau labai patiks. Ji… kitokia. Nauja. Visiškai nauja. Dėl Dievo meilės, ji vis dar vilki spalvotus drabužius. Be to, protinga, smulkutė, linksma ir visiškai pamišusi dėl įžymybių. Pames dėl tavęs galvą ir privers tave taip užriesti nosį, kad nematysi, kur eini.
– Ak, Rebeka. Nežinojau, kad tau rūpi. Atrodo, ji tobula.
– Lažinuosi, kad Valentino dieną nieko neveiki.
Jis atsiduso.
– Nebūk kvaila. Taip toli į priekį niekada neplanuoju.
– Šįkart suplanuosi.
Jos balso tonas privertė jį nukreipti akis nuo ekrano. Ji kaip visuomet jį erzino, bet jis neatmetė iššūkio. Jam patiko iššūkiai, o Rebeka buvo gudri. Labai gudri.
– Gerai.
– Dar susisieksiu.
– Kuo ji vardu?
– Ar tai svarbu?
Jis atsiduso ir padėjo rankas ant klaviatūros.
– Ne. – Čarlis padėjo ragelį. Po dviejų minučių jau buvo įsitraukęs į konferencinį pokalbį, pamiršęs Valentino dieną ir intriguojančias mįsles.
Bri pietums paruošė vegetarišką avinžirnių troškinį ir makaronus su sūriu, bet kaip ir kitos merginos į didelę virtuvę atėjo ne dėl maisto.
Šiandien – kortelių diena.
Per kelis pastaruosius pietų mainus daugiau dėmesio buvo skiriama kortelėms, o ne maistui. Visos, išskyrus vieną, mainų kortelių sąrašui pasiūlė mažiausiai du vyrus. Atnešė nuotraukas, pateikė informaciją, sutiko, kad pirmieji pasimatymai vyktų viešose vietose, o kortelę davusioji žinotų visas smulkmenas ir abiejų susitinkančiųjų telefono numerius. Paskui Šanona padarė kortelių maketus, dukart juos pakeitė, kol atrodė puikiai. Pats kortelių spausdinimas truko neilgai, bet laikas nuo tos gruodžio dienos ištįso tarsi plastilinas. Galiausiai praėjus pusantro mėnesio išaušo toji diena. Atsirado galimybė, nors ir labai menka, kad Bri pagaliau ras kortelę su nuotrauka svajonių vyro, kuris norės tik vienos
