mados konsultante, rašytoja ir televizijos garsenybe. Planas jai buvo šviesulys, kelias, vedantis per Manhatano beprotybę. Viena sąlyga – jokiomis aplinkybėmis neužmegzti santykių su vyru. Tiesa, mergina turi poreikių. Atsikrausčiusi į Niujorką ji buvo keliuose pasimatymuose, bet tik keletas jų baigėsi seksu. Žemė nesudrebėjo nė karto, taigi nuo pat gruodžio galvoje vis sukiojosi mintis apie padorų, patikrintą vyrą vienai nakčiai.
Baisu tokiame mieste kaip Manhatanas beveik neturėti draugų. Tačiau kartu tai jaudina. Čia vyrai kitokie nei tie, kuriuos pažinojo gimtinėje. Taisyklės čia rodėsi… lankstesnės. Rizika didesnė.
Laimei, per pietų mainus ji susirado draugių. Tiesą sakant, tokių gerų, kad ją įtraukė į kortelių mainus, nors ir nebuvo prie jų prisidėjusi.
Įėjo Šanona, kilo chaosas. Moterys nė neatsigręždamos paliko pietus ir susibūrė aplink tuščią stalą. Šanonos polinkis į dramatiškumą privertė ją pakelti kartoninę dėžę aukštai virš galvos ir išberti ant stalo daugybę gražių praktiškų galimybių, atspausdintų ant 2,5 ir 3,5 colio dydžio slidžių kortelių, tinkančių į rankinę arba piniginę kaip informacija, įkūnijanti svajones ir norus.
Bri žvilgsnis nuslydo kortelių krūvele – išplėtusi akis, jausdama plūstantį adrenaliną ji tikėjosi ne per daug mielo vaikino. Tokio, su kuriuo būtų paprasta.
Prie jos priėjo Rebeka ir patapšnojo jai per petį. Bri dėbtelėjo į draugę. Vėl pažvelgus į korteles jai užėmė kvapą. Atokiau nuo krūvelės, tiesiai priešais Bri, gulėjo viena kortelė. Nuotrauka joje privertė Bri širdį suspurdėti.
Negali būti. Neįmanoma. Spengimas ausyse pritildė draugių balsus, ir ji virpančiais pirštais ištiesė ranką paimti kortelę.
Čarlis Vinslou. Tas Čarlis Vinslou. Tikriausiai tai pokštas, apgaulė. Jis galėjo turėti bet kurią moterį. Jau ir turėjo beveik visas. Kam jam siūlytis Švento Marko bažnyčios rūsyje?
– Taip ir maniau, kad jį atpažinsi.
Bri atplėšė žvilgsnį nuo kortelės ir darkart dirstelėjo į Rebeką. Ši šypsojosi taip pasipūtėliškai, tarsi būtų patekusi į klubą Rausvas dramblys. Bri nepajėgė išlaikyti žvilgsnio. Ji vėl pažvelgė į kortelę norėdama įsitikinti. Tas pats Čarlis Vinslou.
– Kaip?
– Jis mano pusbrolis, – tarė Rebeka.
– Tavo pusbrolis, – pakartojo Bri.
– Aha. Dievaži, vienišas.
– Jis galėtų turėti bet kurią.
Rebeka sukikeno.
– Taip, bet jei kas vakarą valgai omarus ir geri šampaną, anksčiau ar vėliau įgrysta, nemanai?
Bri papurtė galvą.
– Ne. Nors dabar suprantu, kodėl dalyvauji pietų mainuose. Mes – tunas, kai įprastai valgai ikrus, tiesa?
Rebeka pavarčiusi akimis paneigė tokią išvadą.
– Patikėk manimi, jam jau įgriso. O Valentino dieną jam reikia poros.
Bri žingtelėjo atgal, kad išlaikytų pusiausvyrą.
– Manęs? Aš… – žvelgdama į moterį, kurią manė pažįstanti, ji sumirksėjo. Jiedvi ne kartą buvo išėjusios išgerti ir puikiai sutarė. Daug juokėsi. Rebeka buvo pora metų vyresnė už Bri, šmaikšti, turtinga, bet paprasta. Be to, miela. Dar viena Niujorko mįslė, kodėl tokia moteris neturėjo poros.
– Ką pasakysi, Bri? Nežinau, kur jis tave nusives, bet tikrai bus velnioniškai prašmatnu.
– Aš iš Ohajo, – pasakė Bri. – Pati siuvuosi drabužius. Man ir metro važiuoti prašmatnu. Jis šaipysis iš manęs.
Rebeka uždėjo ranką ant Bri peties.
– Nesielk taip. Nagi. Tu ne tokia. Nesiūlyčiau, jei nebūčiau įsitikinusi, kad tau patiks. Pažįstu jį visą gyvenimą. Jis šmaikštus. Protingas. Patiksite vienas kitam. Be to, abu norite tik vienkartinio nuotykio. Ar turi ką prarasti?
– Jis tarsi Manhatano svajonių princas. Apie ką su juo šnekėti?
– Pavadinsi Manhatano princu. Už tai jis amžinai tave mylės.
– Man nereikia amžinai. Bet gal žmonės bent kartą mudu drauge išvydę įsimins mane?
– Bus nuotraukų, – tarė Rebeka vėl nukreipdama žvilgsnį į kortelių krūvą. – Visada būna nuotraukų su Čarliu.
– O kaip tu? – paklausė Bri. – Ar matai kandidatų?
Rebeka paėmė kortelę. Vaikinas atrodė tikras saldainiukas, bet atsukusi nugarėlę ji susiraukė.
– Vienos nakties nuotykis. – Ji švystelėjo kortelę atgal.
– O gal ne, – pareiškė Bri. – Gal jis tik mano norįs vienos nakties nuotykio. – Ji laikė Čarlio kortelę žinodama, kad kitai jos panorėjus turės išplėšti iš sustirusios rankos. Staiga Bri pakėlė vaikino saldainiuko kortelę. – Jis muzikantas. Orkestre groja smuiku. Įspūdinga. Be to, jis tavęs nepažįsta.
Mesdama ilgus rusvus plaukus per petį Rebeka nusišypsojo.
– Gal persigalvosi ir po pasimatymo su Čarliu staiga užsimanysi santuokos ir vaikų?
Bri nusijuokė.
– Ne. Bet tai nereiškia, kad taip negali nutikti kuriai nors kitai.
– Nesijaudink dėl manęs, Kingston. Susirasiu ką nors. Pirmiausia sutvarkykime tavo reikalus. Valentino dienos vakaras. Aš viską suorganizuosiu. Kuo greičiau pranešiu visas smulkmenas.
– O Dieve. – Bri nužvelgė savo drabužius. Pasiūti Singer mašina, su kuria ji dalijosi miegamuoju. Tamsiai žalias sijonas su pamušalu ir madinga raštuota šilkinė palaidinė, persiūta iš sėkmingo pirkinio dėvėtų drabužių parduotuvėje. Juodos pėdkelnės, juodi aukštakulniai ir kaspinas trumputėliuose plaukuose. Vienintelis kainavęs dalykas buvo batai, bet ir jie dėvėti. Kas, jei jis norės eiti į Pegu klubą arba į 24 Devintojoje aveniu? Visi akimirksniu supras, kad ji – niekas iš niekur, vilkinti visišką niekalą.
– Tu stilingesnė už bet kurią čia esančią merginą. Net už visas mados dizaino konkurso Project Runway dalyves. Nagi, Bri. Dėl to ir atvykai į Niujorką. Tai proga čiupti šį miestą už ragų. Tu tai gali, žinau, kad gali.
Bri atsitiesė.
– Gerai. Blogiausia, kas gali nutikti – visiškas apsikvailinimas. Daugybę kartų taip buvo. Paskambink Čarliui Vinslou. Pasakyk, kad netrukus jis susipažins su mergina.
Rebeka nusijuokė. Paskui pasilenkė į priekį.
– Kvėpuok, Bri. Gal reikėtų surasti tau kėdę. Nagi, mieloji, kvėpuok. Štai ant stalo popierinis maišelis. Gera mergaitė.
Antras
