style="font-size:15px;"> Gyvena Manhatane ♥ Vienišas, iš Manhatano
*
Bri mirksėdama pakėlė akis į penkioliktu numeriu pažymėtą keturiasdešimt trijų aukštų bokštą, stūksantį Centrinio parko vakarų gatvėje, – naujausią iš prabangių kooperatyvinių pastatų, besirikiuojančių kitapus parko. Vos už kelių kvartalų taip pat stovėjo didingieji Dakota, Majestic ir San Remo pastatai. Bri jautėsi tarsi atsidūrusi tikroviškame sapne. Išskyrus tai, kad buvo labai šalta. Ji nepagailėjo pinigų taksi, nors viską išleido drabužiams, ir kiekvieną kelionės akimirką tikino save, kad jos neištiks panikos priepuolis. Įtikinėjimai nesuveikė. Pasimatymas su Čarliu Vinslou tuoj turėjo prasidėti, o ji nepajėgė priversti kojų judėti.
Vis dar negalėjo patikėti. Būtų galėjusi prisiekti, kad visa tai – labai išradingas pokštas. Kodėl, po galais, Čarlis Vinslou norėtų eiti su ja į pasimatymą? Aišku, ji uždavė Rebekai tokį klausimą maždaug milijoną kartų ir sulaukė įvairių atsakymų, bet esmė buvo ta pati – Rebekos manymu, juodu gerai praleisią laiką.
Bri negalėjo nė pajudėti. Tik kaleno dantimis. Penktojo dešimtmečio šalis, kurį rado Park Sloupe, gal ir tobulai tiko, bet visai nešildė. Galėjo apsivilkti nors ir pūkinę striukę, vis tiek stovėtų prikaustyta Centrinio parko vakarų gatvės ir Vakarų septyniasdešimt antrosios kampe.
Dėl Dievo meilės, vos po kelių akimirkų laukia nuostabiausias vakaras jos gyvenime, vertas Pelenės istorijos. Būtent šią akimirką ji laikė aštuonerių metų niujorkietiška svajone. Vienintelė priežastis, kodėl ten nebuvo Čarlio Vinslou nuotraukos, – ta, kad net jos vaizduotė nebuvo tokia optimistiška.
Prisiminė, kad negalima vadinti jo Čarliu Vinslou tarsi kokios kino žvaigždės arba istorinės asmenybės. Bri treniravosi. Šimtą kartų ištarė jo vardą – kartais juokdamasi, kartais droviai žvelgdama šonan, kukliai, įžūliai, koketiškai, pasipiktinusiai. Jai labai gerai sekėsi ištarti Čarlis, bet vis išsprūsdavo Vinslou. Perskaitė daugybę straipsnių, rašytų jo ir apie jį, bet nė viename jis nebuvo vadinamas Čarliu arba ponu Vinslou.
Ji prisivertė žengti į priekį. Gaišdama tik ilgiau vėluos ir jis tikriausiai išvažiuos be jos, nors tai nieko blogo – tuomet jai nereikės su juo susitikti. Tačiau taip sužlugdytų savo ketinimus, o juk ji, po paraliais, drąsi. Tikrai. Viena įsėdo į lėktuvą nieko nepažinodama nei Niujorke, nei Manhatane. Tam reikėjo drąsos.
Kaip ir šio vakaro pasimatymui. Bet ji gali. Mat Čarlis Vinslou, visai kaip persikraustymas, puikiai tiko penkerių metų planui.
*
1. Persikraustyti į Niujorką.
2. Įsidarbinti mados reklamos srityje.
3. Toliau studijuoti madą.
4. Įsisukti į ratą.
5. Tapti nuolatine viešnia mados renginiuose.
6. ???
7. Išleisti knygą.
8. Sėkmė!!!
*
Štai kiek daug jau pasiekė. Manhatane gyveno vos šešis mėnesius, o prašokusi trečią punktą skriejo tiesiai ketvirto link! Susipažinti su Čarliu Vinslou – paprasta kaip dukart du.
Na, gerai, ne. Tai melas. Traukiant skrybėle ir antpečiais pasipuošusio durininko link tiesa nugrimzdo lyg akmuo skrandyje. Pažintis su Čarliu Vinslou prilygsta susitikimui su Prezidentu, Džoniu Depu arba Dolče ir Gabana.
Ji nevems.
Duris atvėrė aukštas skrybėlėtas ir pirštinėtas vyras, kuris jai nusišypsojo ir linktelėjo. Paskui ji atsidūrė viduje, kur buvo šilta ir neįtikėtinai gražu. Šis pastatas nebuvo toks įžymus kaip Dakota, bet taip pat prabangus. Vestibiulyje, kur turėjo užsiregistruoti, tilptų visas jos butas. Visi šypsojosi. Apsauginis, kitas apsauginis, moteris prie lifto baltu kaip sniegas kostiumėliu, kuriai dėl didžiulio pūpsančio žiedo su deimantu tikriausiai buvo sunku pakelti ranką.
Čarlio Vinslou nesimatė.
– Ar pranešti, kad atvykote? – Apsauginis, sėdintis už gražaus nublizginto ąžuolinio stalo, taip elegantiškai pasilenkė į priekį, kad ji pamanė, jog jis labai nori išgirsti, pas ką ji atvyko. Arba tuoj ištrauks ginklą, jei ji pasakytų klaidingą vardą ar panašiai.
– Bri Kingston pas Čarlį Vinslou, – pasakė ji vos kartą atsikrenkštusi.
Uniformuotojo vyro kairysis antakis išraiškingai pakilo. Bri nesuprato, ką tai reiškė. Ji nuleido akis, kad įsitikintų, ar neišsitepė suknelės. Viskas gerai, ji tik nervinosi. Labai labai nervinosi.
Apsauginis pakėlė ragelį, bet jo ranka stabtelėjo pusiaukelėje iki pulto. Jis linktelėjo žvelgdamas pro Bri petį.
Sulaikiusi kvapą ji atsigręžė, melsdamasi, kad neapsikvailintų. Ten stovėjo jis. Atrodė visai kaip nuotraukose, tik dar geriau.
Aukštas, nors jai, vos penkių pėdų ir vieno colio, visi atrodė aukšti. Plaukai tobulai suvelti kaip nuotraukose – tamsūs, taip idealiai nukirpti, kad įsivaizdavo, jog jis pabunda jau pasiruošęs fotografuotis. Neryšėjo kaklaraiščio, vilkėjo paprastus baltus įliemenuotus marškinius ir apgludusį juodą kostiumą – Yves Saint Laurent?Spencer Hart? O gal jos mėgstamų D&G?
Kad ir kaip gražiai jis buvo apsirengęs, jos žvilgsnį prikaustė veidas. Daug gražesnis nei nuotraukose. Didelės rudos akys. Labai didelės. Plati burna. Ji įbedė žvilgsnį jam į akis. Jo išraiška bylojo, kad jis išvydo kažką įstabaus ir įdomaus. Žvelgė į ją. Plačiai šypsodamasis. Jai.
Pagaliau atplėšė žvilgsnį nuo jos akių ir neskubėdamas perėjo vestibiulį. Eidamas nužvelgė jos kūną, akimirką stabtelėdamas ties krūtimis. Trumpa pauzė neprivertė jos susidrovėti. Tiksliau, neprivertė susidrovėti dar labiau.
Jai, žinoma, ir anksčiau teko būti nužiūrinėjamai. Bet šįkart tai buvo kitoks jausmas. Tarsi atrankoje. Širdis daužėsi, kraujas suplūdo ir nurausvino skruostus, po velnių, visą veidą. Paskui jis vėl pažvelgė jai į akis, ir ji iškvėpė supratusi, jog jis atrodo patenkintas. Gal tik apsimetė, tikriausiai taip ir buvo, bet nesvarbu – tai tik vienos nakties nuotykis. Ji įsivaizdavo dešimtis išraiškų jo veide, bet nė vienos tokios fantastiškos.
– Bri, – ištarė jis žemu violončelę primenančiu baritonu, kupinu skambesio ir pažado.
– Labas, – prakalbo ji. – Čarli.
Jis paspaudė jai ranką. Tą, kuri negniaužė šalio krašto.
– Rebeka sakė, kad esi graži, – tarė jis. – Bet per švelniai pasakė.
Bri dar labiau išraudo, nors žinojo, kad tai tik plepalai, nors ir malonūs. Žinoma, ji nė kiek neprieštarautų, jei jis visą vakarą švaistytųsi panašiais žodžiais.
– Tu labai malonus.
– Nelabai, – tarė jis. Vis dar laikydamas jos ranką žvilgtelėjo už jos. – Džordžai, ar gali atsiųsti automobilį?
