Vargas dėl Rajano. Jill Shalvis
Чтение книги онлайн.
Читать онлайн книгу Vargas dėl Rajano - Jill Shalvis страница 3
Suzana pagalvojo apie savo daiktus, sugrūstus automobilyje.
– Tikiuosi, galiu dabar.
Teilorė nusijuokė:
– Jei tik turi nuomos mokestį už pirmą ir paskutinį mėnesius ir nedidukę sumelę depozitui, dabar tiks kuo puikiausiai.
Po velnių.
– Hm… ar labai reikia to depozito?
Teilorė sustojo ir pažvelgė per petį.
– Striuka grynųjų?
– Galima ir taip pasakyti. – Vos prieš kelias savaites Timas leido jai sumokėti už nepaprastai brangų miegamojo komplektą. Tuos baldus jis pavadino Suzanos dovana jam. Dovana, kurgi ne! Visus metus už tiek būtų išmaitinusi nedidelę šalį. Keista, kaip tai ją siutina dabar, o juk vos prieš mėnesį noriai jam viską atidavė. – Bet aš tikrai turiu darbą, – pozityviai pridūrė Suzana, ir tai buvo tiesa. – Ar tai padės?
– Taip, darbas yra gerai. – Teilorė kiek pagalvojo. – Galime praleisti tą depozitą.
Jiedvi vėl ėmė lipti laiptais – Teilorė su savo prašmatniais drabužiais ir Suzana susiglamžiusia suknele, labai tinkančia prie dabartinės aplinkos.
– Kuo tu dirbi? – paklausė Teilorė.
– Aš kavinės Meridianas virtuvės šefė.
Paminėjus kavinę, esančią vos už penkių kvartalų nuo šios vietos, jos pečius prislėgė nerimas. Iš gerokai kuklesnės virtuvės ji perėjo į šią, kai kavinę įsigijo Timo sesuo, o Timas užsispyrė, kad Suzanai labai patiks dirbti jo seseriai. Dabar, kai jie išsiskyrė, Suzana tikėjosi, kad nebus nejauku likti ten dirbti. Nors ji paprašė mažesnio atlyginimo, nei norėjo, darbas jai patiko.
Gerai, maistas jai patinka. Bet jai reikia naujo darbo. Jo neturint tektų tenkintis maisto pagal užsakymus tiekimu, o tai tik pomėgis. Taip ir turi likti. Turėti savo verslą reikėtų… na, kietos rankos. Gerokai kietesnės.
Atleisk, mama.
Iš esmės Karteriai – nei ji, nei tėvas – rimtai nedirbo. Todėl mama nė su vienu iš jų nepakalbėdavo piktai nesuspaudusi lūpų. Tėvas ir baigdamas šeštą dešimtį tebebuvo siekiantis prasimušti komikas. Žvelgiant iš šalies atrodė, kad jis yra savo laikmečio neatitinkantis dykinėtojas, bet iš tikrųjų tėvui jo karjera patiko. Materialiosios gėrybės ar kolektyvinė sėkmė jam reiškė daug mažiau nei asmeninė laisvė.
Suzana, pasak motinos, buvo obuolys nuo tos obels.
Jos nusileido į antrąjį aukštą, kur Teilorė atrakino vienas iš dvejų durų ir pamojo Suzanai įeiti.
– Čia aš gyvenu.
Suzana sustojo tuščioje svetainėje, nelabai besiskiriančioje nuo tos aukštu aukščiau, tik šis kambarys buvo visiškai švarus.
– Bet čia… tuščia.
– Aš ir pati ką tik įsikrausčiau, ir tai tik į miegamąjį. Likusius kambarius apstatysiu šią savaitę.
– Pastatas priklauso tau?
Teilorė ant lygių grindų nusispyrė labai dailius batelius, kainavusius gal daugiau nei visa Suzanos spinta.
– Dabar jau taip.
– Atleisk už atvirumą, bet tu puikiai apsirengusi, nuo tavęs tiesiog sklinda elegancija ir rafinuotumas, bet vis tiek negaliu atsikratyti įspūdžio, kad pinigų turi ne ką daugiau nei aš.
Teilorė atsiduso ir pasukiojo galvą.
– Kas mane išdavė? Nenoras skirti pinigų tiems medžiams iškirsti?
– Sakykime, kad neviltis neviltį atpažįsta.
Teilorė nusijuokė.
– Žinai, ką? Tu man patinki. Gerai, tokia ta gėdinga tiesa. Aš gimiau, kaip sakoma, su sidabriniu šaukšteliu burnoje: geriausios mokyklos ir panašiai. Prosenelio sąskaita Šveicarijos banke leido man mokytis Brauno universitete. Baigusi mokslus keliavau po Europą vien dėl smagumo.
– Irgi padėjo senelio banko sąskaita? – spėjo Suzana, o kai Teilorė linktelėjo, ji papurtė galvą. – Man tavęs dar negaila.
– Žinau, tuojau prie to prieisime. – Teilorė lyg pasiduodama pakėlė rankas. – Buvau išpaikinta menkysta, pripažįstu. Nė dienos gyvenime nesu dirbusi, niekada neteko jaudintis dėl pinigų, dėl nieko. O tada senelis, kurį susitikdavau tik kas kelerius metus, kai šis panorėdavo pats pamatyti, kaip atsiperka jo investicijos į mane, ėmė ir pasimirė.
– Kaip neapdairu, – burbtelėjo Suzana.
– Bet paliko man šį pastatą.
– Tai geidžiamas nekilnojamasis turtas. Tikriausiai vertas krūvos pinigų.
– Taip, jei pirma jį sutvarkysi, – nusišiepė Teilorė. – Jis man nepaliko jokių pinigų, nė sudilusio skatiko. Man jų taupyti niekuomet nereikėjo, darbo neturiu, todėl esu visiškai bankrutavusi.
– Liko šis pastatas.
– Liko šis pastatas, – pakartojo Teilorė. – Akivaizdu, kad man reikia nuomininkų, – supratau, kad mėgstu valgyti. Pamaniau grynųjų prasimanyti iš nuomos. Pradėjusi gauti įplaukų pasižadėjau šią vietą suremontuoti. Jei norėsi padėti, tuo metu neimsiu nuomos. Tai vis dar nori mansardos?
Suzaną užaugino tėvas komediantas, kuris mokė, kad viskas tėra pokštas, bet smegenų ji turi.
– Kodėl tiesiog neparduoti ir nepasiimi pinigų?
Teilorė energingai papurtė galvą. Neišsitaršė nė vienas plaukelis.
– Pasiduoti susidūrus su pačiu pirmu iššūkiu? Jokiu būdu.
Suzana pajuto nuoširdžiai besišypsanti – pirmą kartą po to, kai rado savo daiktus sukrautus laiptinėje, o spyną pakeistą.
– Žinai, ir tu man patinki.
Teilorė irgi nusišypsojo – lėtai ir lengvai.
– Gerai.
Atrodė, kad ta šypsena reiškia palengvėjimą.
– Štai nuomos sutartis. Tu viena, ar ne?
– Tik aš. Amžinai vieniša, nuo dabar tokia būsiu visados.
– Dar vienas bendras bruožas.
– Aš kalbu rimtai. – Po velnių. – Aš prakeikta.
Teilorė nusikvatojo, o Suzana ne, todėl ir Teilorė juokas išblėso.
– Tu…