le>1804 metų kovas
Apšerkšnijęs Arandeilo kaimelis skendėjo mėnesienoje. Niekas nejudėjo, daugelis langų buvo tamsūs, langinės uždarytos. Išskyrus namą prie bažnyčios. Tvirto kvadratinio pastato pirmo aukšto languose šalia durų degė ryški šviesa. Tai buvo vietinio pastoriaus Tito Dankombo namai, kurie žadėjo prieglobstį bet kuriai vargstančiai sielai.
Kaip visada, – galvojo vyras, lipdamas laiptais prie paradinių durų. Visai kaip prieš dešimtį metų, kai jojo per kaimą lyg paties velnio genamas. Tuomet nesustojo. Dabar buvo vyresnis, išmintingesnis ir jam reikėjo pagalbos.
– Norėčiau pasikalbėti su pastoriumi.
Tarnas dirstelėjo į lauką, bet nepažįstamasis stovėjo nuleidęs galvą, ir platus skrybėlės kraštas metė šešėlį ant veido.
– Apie ką turėčiau pranešti?
– Pasakykite, kad atėjo pavargęs klajūnas. Vargšas paklydėlis, kuriam reikia pagalbos.
Tarnas dvejojo.
– Ne, jau vėlu, – pagaliau pasakė. – Grįžkite rytoj iš ryto.
Jis pabandė uždaryti duris, bet nepažįstamasis ant slenksčio uždėjo koją purvinu batu.
– Šeimininkas mane atpažins, – nenusileido jis. – Maldauju, nuveskite mane pas jį.
Senukas pasidavė ir nuėjo pasikalbėti su pastoriumi, o nepažįstamąjį paliko laukti koridoriuje. Iš kabineto pasigirdo ramus, gerai pažįstamas balsas. Keleiviui įėjus į vidų pagyvenęs džentelmenas pakilo nuo stalo, nukrauto dokumentais bei knygomis. Nepažįstamasis praėjo pro senąjį tarną, ir kai jo veidą galėjo matyti tik pastorius, išsitiesė ir nusiėmė skrybėlę.
– Gero jums vakaro, pone Dankombai.
Pastoriaus akys išsiplėtė, tačiau balso tonas nepasikeitė.
– Sveikas atvykęs, mano sūnau. Treskotai, atnešk mūsų svečiui vyno. – Tik tarnui išėjus ir uždarius duris senukas pastorius leido sau nusišypsoti. – Palaiminta mano siela. Pone Volfgangai Arandeilai! Pagaliau pas mus sugrįžote.
Volfgangas lengviau atsikvėpė.
– Jūsų paslaugoms, pone. Džiaugiuosi, kad mane prisimenate… kad nepasikeičiau neatpažįstamai.
Pastorius tik ranka numojo.
– Esate truputį vyresnis ir rūpesčių prislėgtas, jei galėčiau taip pasakyti, tačiau būčiau bet kur jus atpažinęs. Sėskitės, mano vaike, sėskitės. – Jis pamojo į krėslą. – Nieko neklausinėsiu, kol atneš vyno, o tada galėsime pasikalbėti netrukdomi.
– Dėkoju. Turiu jus perspėti, sere, kad už mano galvą tebėra nustatytas atlygis. Kai jūsų tarnas atidarė duris, išsigandau, kad gali mane atpažinti.
– Treskoto akys labai nusilpo, bet sutemus jis vis tiek nori pats atidaryti duris, neleidžia savo žmonai. Net jei jus prisimena, Treskotas labai diskretiškas. To mano tarnai metams bėgant gerai išmoksta. – Pastorius nutilo, nes jų apkalbamas asmuo grįžo nešinas padėklu. – Na štai. Dėkoju, Treskotai. Bet kaip čia yra, kad neatnešei pyrago? Net duonos riekelės?
– Ponia Treskot jau atsigulusi, šeimininke.
Ponas Dankombas atrodė nustebęs.
– Devintą valandą?
– Ji vėl blogai jaučiasi, sere.
– Maldauju, nesivarginkite dėl manęs, – įsiterpė Volfgangas. – Man užteks ir taurės vyno. – Kai jiedu liko vieni, ramiai pridūrė: – Jis nenori skatinti tokius prašalaičius kaip aš vaikščioti pas jus.
– Jei tik žinotų, kas esate…
– Tuojau kur nors užrakintų.
– Ne, ne, mano berniuk, jūs klystate. Ne visi Arandeile tiki, kad nužudėte savo žmoną.
– Tikrai taip manote, sere? – paklausė Volfgangas nebegalėdamas nuslėpti kartėlio. – Mane rado suklupusį prie jos kūno, pabėgau nepasiaiškinęs.
– Neabejoju, kad tuo metu taip atrodė teisingiausia, – sumurmėjo pastorius dėdamasis akinius.
– Mano tėvui taip atrodė. Jis nė nesuabejojo mano kalte. Jei tik būčiau užsukęs čia. Esu tikras, kad būtumėte įkalbėjęs mane likti ir gintis. Prakeikiau akimirką, kai palikau savo šalį.
– Praeities pakeisti negalime, sūnau. Bet papasakokite, kur buvote, ką veikėte visą dešimtį metų.
Volfgangas pasuko ilgas kojas arčiau ugnies.
– Buvau Prancūzijoje, sere, o ką ten veikiau… Sakykime, dariau viską, ką reikėjo, kad tik išgyvenčiau.
– Ar galiu paklausti, kodėl grįžote?
Volfgangas ilgai žiūrėjo į liepsnas.
– Sugrįžau įrodyti, kad esu nekaltas, jei tik pavyks.
Ar po tiek laiko dar įmanoma įminti mirties paslaptį? Pastorius tylėjo, todėl svečias kalbėjo toliau – garsiai išreiškė mintis, kurios sukosi galvoje nuo tada, kai nusprendė sprukti į Prancūziją.
– Žinau, kad lengva nebus. Sostonai, mano žmonos tėvai, vos mane pamatę pakartų. Žinau, kad tai jie paskyrė apdovanojimą už mano sulaikymą. Gal Florencijos mirtis buvo nelaimingas atsitikimas, bet labai įtartina, kad kartu dingo ir jos deimantai. Negaliu atsikratyti nuojautos, kad kažkas žino tiesą.
Pastorius atsiduso.
– Daug laiko praėjo. Teisėjas mirė, kaip ir jūsų tėvai, Arandeilų dvaras jau seniai stovi tuščias, ten gyvena tik vienas prižiūrėtojas. – Senukas nejaukiai pasimuistė. – Kiek suprantu, advokatas norėjo dvarą visai uždaryti, bet jūsų brolis išsireikalavo, kad Robertas Džonsas galėtų likti. Jie su žmona kiek galėdami prižiūri namą.
– Tas Džonsas, kuris mano laikais buvo liokajus? – paklausė Volfas.
Ponas Dankombas linktelėjo.
– Taip, tas pats. Tik, deja, advokatai namui išlaikyti pinigų neskyrė. Jūsų brolis darė ką išgalėdamas, kad pastatas bent jau visai nesugriūtų.
– Ričardas? Bet juk jo pajamos per menkos.
– Manau, kad jam buvo labai sunku, nors dabar jis vedė moterį… hmm… labai pasiturinčią.
– O, taip. Dabar jis turtingos paveldėtojos patėvis, – tarė Volfas. – Didelė paspirtis Arendeilui! Stebitės, kad žinau. Praėjusiais metais Prancūzijoje buvau sutikęs ledi Kasandrą, ji man papasakojo šeimos naujienas. Dar pranešė, kad turiu dukterį. Juk prisimenate, kad Florencija laukėsi, kai žuvo. Maniau, kūdikis irgi mirė, bet, pasirodo, ne. – Jis įsmeigė akis į liepsną, prisiminė, koks buvo sukrėstas, kai Kasandra pranešė, jog jis yra tėvas. – Dėl vaiko turiu nuplauti gėdos dėmę nuo savo vardo. Nenoriu, kad jai augant virš galvos kabotų mano kaltė.
– Nuostabus sprendimas, bet nuo ko pradėsite?
– Pirmiausia pasikalbėsiu su visais, kas galėtų ką nors žinoti apie tą naktį prieš dešimt metų.
Senukas papurtė galvą.
– Nebus lengva. Tarnų nebėra,
