šviesiai melsvu apsiaustu ir derančia kepuraite, kurios raištelius kalbėdama buvo atsirišusi. Volfas matė vešlius šilkinius plaukus, tvarkingai supintus į storą kasą.
– Greise, mieloji. Čia ponas… hm… ponas Peregrinas. Mano duktė, sere.
– Panele Dankomb, – Volfas pajuto įsmigusias tamsias tiriančias akis.
– Kaip čia atsiradote, sere? – paklausė mergina. – Lauke nemačiau karietos.
– Atėjau iš Hindlešamo.
Pastoriaus duktė atrodė sunerimusi ir Volfas negalėjo jos kaltinti. Jis keliavo kelias savaites, drabužiai buvo susiglamžę, pats nuo vakar nesiskutęs. O dar ir atsirado taip įtartinai.
Pastorius atsikrenkštė.
– Ponas Peregrinas kelias dienas pabus Arandeile, mieloji.
– Tikrai? – burbtelėjo ji nusisegdama apsiaustą. – Kiek žinau, Arklio pasagos smuklė labai jauki.
– Ak, tu nesupratai, – ponas Dankombas vėl atsikrenkštė. – Pamaniau, kad galėtume rasti ponui Peregrinui lovą keletui naktų.
Greisė širdyje atsiduso. Ir kodėl tėtis mano, kad turi būti gerasis samarietis kiekvienam priklydėliui? Ji nužvelgė abu greta vienas kito prie ugnies stovinčius vyrus; svečias buvo gerokai aukštesnis už šeimininką. Kelio dulkės nugulusios jo batus, drabužiai apdriskę, o marškiniai… ji – namų šeimininkė – buvo sukrėsta pamačiusi tokius pilkus marškinius. Greisė nebuvo pratusi žiūrėti į ką nors užvertusi galvą, dažnai išgirsdavo save vadinant išstypėle, tačiau šitas vyras aukštesnis už ją net keliais coliais. Tamsūs garbanoti jo plaukai susivėlę, drabužiai susiglamžę, skruostus dengė ne trumpiau kaip parą neskusti šereliai. Mergina pažvelgė jam į akis ir nors žvakių šviesoje neįžiūrėjo spalvos, akys keistai spindėjo. Ji sutrikusi nusigręžė.
– Nemanau… – pradėjo ji, bet tėtis nesiklausė.
– Ir pasistiprinti mums pateikta labai jau skurdžiai, mieloji. Ponia Treskot blogai jaučiasi, bet tikiuosi, kad tu ką nors surasi svečiui vakarienei.
– Na, žinoma, – tuojau atsakė mergina apsidžiaugusi palankia proga patraukti šį žmogų nuo savo tėvo, per didelio geraširdžio. – Gal ponas Peregrinas pageidautų eiti su manimi į virtuvę?
– Virtuvę? – nustebęs riktelėjo tėvas. – Mieloji…
– Man ten būtų kur kas lengviau pavaišinti poną Peregriną, sere, jis bus šalia ir galės pasakyti, ko norėtų. – Greisė išspaudė šypseną. – Parėjau pro virtuvę, mačiau smarkiai liepsnojantį židinį, todėl ten tikrai bus jauku. O tu galėsi ramiai užbaigti pamokslą, tėtuk.
Tėvas dar kartą pabandė protestuoti, bet įsiterpė nepažįstamasis:
– Maldauju dėl manęs nesijaudinti, sere. Jei turite užbaigti darbą, daugiau jūsų nebetrukdysiu. – Jis pasiėmė aplamdytą lagaminą ir pasisuko į Greisę. – Veskite, panele Dankomb. Aš jūsų paslaugoms.
Pasakyta labai galantiškai, bet Greisės neapgausi. Ji vos linktelėjo galva ir pasuko prie durų.
– Greise, gal galėtumei atsiųsti man Treskotą, kai pamatysi. Turiu jį informuoti apie situaciją.
Greisė nustebusi atsisuko:
– Nėra būtinybės, tėtuk. Aš galiu ir pati.
– Jokio čia vargo, mieloji. Noriu jį pamatyti ir dėl kitų reikalų, todėl verčiau atsiųsk pas mane. Kiek galėdama greičiau.
– Gerai, sere. – Jos akys įsmigo į nepažįstamąjį. – Eime.
Mergina perėjo koridorių, nusileido laiptais į rūsį, o vyras romiai nusekė jai iš paskos. Ne, – pagalvojo Greisė. – Ponas Peregrinas romaus nė iš tolo neprimena. Cha. – Ji vos garsiai nenusikvatojo. – Jei jo pavardė Peregrinas, aš turbūt karalienė. Akivaizdu, kad tėtukas jį akimirksniu taip pavadino norėdamas suteikti svečiui tariamo orumo. Tėčiui tai būdinga. Jis – mokslo žmogus, bet ir Greisė išsilavinusi, žino, kad ši pavardė lotyniškai reiškia keliauninką. Tėtis, be abejo, manė gerai pajuokavęs.
Mergina greitai nuėjo į virtuvę, išsiuntė Treskotą į viršų pas šeimininką ir atsigręžė į svečią.
– Prašom sėstis prie stalo, o aš pažiūrėsiu, ko turime podėlyje.
– Užteks kokio kąsnelio, – sumurmėjo jis ir atsisėdęs ant suolo ištiesė ilgas kojas. – Gal trupučio duonos ir sviesto.
Greisė papūtė lūpas. Net sėdėdamas jis dominavo virtuvėje.
– Nemanau, kad jums pakaks kąsnelio, – atkirto ji ieškodama prijuostės. – Panašu, kad daug valgote.
– Jūs teisi, šeimininke, bet kadangi jūsų virėja negaluoja, pasitenkinsiu riekele duonos su sūriu, jei tik žinote, kur jų rasti. Gal Treskotas mums galėtų padėti, kai sugrįš.
Greisė jau buvo ketinusi patiekti, kas papuls po ranka, tačiau vyro žodžiai ją sutrikdė. Mergina susiėmė ir pervėrė atėjūną lediniu žvilgsniu.
– Tikrai sugebėsiu pataisyti jums vakarienę. Prasta ta šeimininkė, kuri kiekviename žingsnyje priklauso nuo tarnų!
Volfgangas pasidėjęs rankas ant stalo stebėjo, kaip Greisė Dankomb zuja po virtuvę. Jai gal kokie dvidešimt treji ar ketveri? Neprisiminė, kad gyvendamas Arandeile būtų ją matęs, bet prieš dešimtį metų Volfas nelabai rūpinosi, kas dedasi kaime. Jam pačiam ėjo dvidešimt penkti, nenoriai aprimo ir vedė. Mintyse iškilo Florencija, gulinti ant akmeninių grindų. Jis pagalvojo ir apie jos dukterį… jų dukterį. Apie kūdikį, kurį visuomet laikė mirusiu kartu su mama. Volfas pasitrynė smilkinius. Pagalvos rytoj. Dabar, po kelionės, jautėsi nusivaręs kaip šuo ir mirtinai išbadėjęs. Iš keptuvės sklido gardžiausi kvapai – priėmusi iššūkį jį pamaitinti šeimininkė gamino kažką skanaus.
Kai sugrįžo Treskotas, Volfas suprato, kad jis informuotas apie svečio asmenį. Tarnas atrodė sutrikęs ir nesmagiai pasijuto radęs Arandeilą iš Arandeilo, besėdintį jų virtuvėje. Panelės Dankomb tuo metu nebuvo, ir senasis tarnas sustojęs neryžtingai mindžiukavo nuo vienos kojos ant kitos.
– Pone, aš…
Volfgangas jį nutildė:
– Ša, šeimininkė grįžta.
Greisė parėjo iš kiemo.
– Treskotai, prašau nueiti ir atnešti butelį vyno mūsų svečiui.
– Ne, ne tik man, – tuojau įsiterpė Volfas. – Atneškite taurę ir šeimininkei.
Akimirką pamanė, kad ji prieštaraus, bet Greisė tik susiraukė ir sugrįžo prie keptuvės. Virtuvėje buvo šilta ir jauku, stebėdamas dirbančią merginą Volfgangas aprimo.
Vardas jai tinka, – pagalvojo, nes mergina judėjo gracingai ir pasitikėdama savimi, nors buvo dar tokia
