pažiūrėjo į priešais padėtą maistą. Šalia mėsos juostelių buvo įdėta keptų bulvių ir šaltos konservuotos zuikienos bei pastarnokų pyrago.
– Toks maistas ir valdovui tiktų, – pagyrė jis. – Prisijungsite?
– Ne, dėkoju. Juk sakiau, kad jau vakarieniavau.
– Tuomet likite bent jau išgerti su manimi taurę vyno. – Mergina papurtė galvą ir Volfas sumurmėjo:
– Geriau daržovių pietūs su meile negu riebi jautiena su neapykanta1.
Ji piktai dėbtelėjo, bet pasiliko. Prisėdo ant suolo priešais.
– Kaip keistai pasakėte. Nejaučiu jums neapykantos, pone Peregrinai.
Jis įpylė į taures vyno ir vieną pastūmė per stalą prie merginos. Ji palaikė taurę suėmusi delnais, paskui gurkštelėjo.
– O ką tuomet jūs apie mane galvojate? – paklausė jis.
– Pirmiausia, – lėtai pradėjo ji žiūrėdama į taurę, – nemanau, kad esate vertas geriausio tėtuko klareto.
– O čia geriausias? – sumurmėjo Volfas. – Ko gero, jūsų tarnas apsiriko.
– Treskotas neklysta.
Ne, – pagalvojo Volfas, – bet jei jis ir toliau rodys tokią pagarbą, išduos mane.
Tačiau nesusilaikė nepaerzinęs merginos:
– Tuomet akivaizdžiai pro skarmalus įžiūrėjo žmogaus vertę.
Greisė skambiai padėjo taurę.
– Kas jūs?
– Kaip matote, nuolankus piligrimas.
– Taip, suprantu, norite, kad tokiu jus laikyčiau, pone Peregrinai, bet galiu tiesiai į akis pasakyti, kad jumyse neįžiūriu jokio nuolankumo!
– Džentelmenui, pakliuvusiam į bėdą, sunku būti nuolankiam.
Mergina tylėjo ir Volfas pažvelgė į maistą. Vakarienė tikrai labai gera, bet neramu, kad šeimininkė jautėsi įsipareigojusi ją taisyti.
– Turite tik du tarnus? – paklausė jis. Ji krūptelėjo dėl tokio klausimo ir Volfas tuojau tęsė: – Turite puikią, erdvią bažnyčią, o ir vietovė man atrodo gana pasiturinti.
– Buvo kažkada, – atsakė Greisė. – Dvare jau kelerius metus niekas negyvena, visi tai pajutome. Kadangi nebėra čia gyvenančios šeimos, mūsų krautuvininkai nebegali dvarui parduoti prekių, ūkininkai nebetiekia pieno nei mėsos.
– Tačiau dvaras didžiulis, jis gali užtikrinti gerą gyvenimą daugeliui šeimų.
– Kai nėra žemės savininko, ūkis neklesti ir trūksta pinigų išlaikyti pastatą. Daugelis šeimų dirbo dvare, o kai jis buvo uždarytas, savo vietą prarado. Kai kurie išvažiavo, susirado naujas tarnybas, kiti griebėsi tokio darbo, kurį gavo vietoje. – Ji pažvelgė į vyrą kitoje stalo pusėje. – Dabar čia veši skurdas. Mano tėvas remia žmones kiek galėdamas, bet jo galimybės ribotos. Šiame name neturime nieko vertingo.
Volfas ją suprato, bet šią akimirką nesvarbu, jog Greisė laiko jį vagimi; jam labiau rūpėjo, kad žmonės – jo žmonės – kenčia. Dankombas papasakojo, kad advokatai šykšti pinigų, bet jie nesuvokia, kokios žalos pridarė. Ričardas turėjo paskelbti Volfą mirusiu, tačiau nusprendė investuoti į Arandeilą savo pinigus.
Prislėgtas kaltės Volfgangas užsimerkė. Jis manė, kad pats yra nekaltai nukentėjęs, ištremtas į Prancūziją už nusikaltimą, kurio nepadarė, bet dabar suprato, kad kentėjo ne vienas.
– Ar ilgai ketinate likti Arandeile? – paklausė Greisė.
– Keletą dienų, ne ilgiau. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Jau vėloka, todėl tikrai būčiau dėkingas už lovą, panele Dankomb, jei galėtumėte man ją surasti.
– Mano tėvas nenusigręžia nė nuo vieno vargstančio.
– Dėkoju. – Jis pastūmė tuščią lėkštę. – Tuomet jums leidus jau eisiu miegoti.
– Žinoma. – Ji atsistojo, į virtuvę sugrįžo senasis tarnas. – Treskotai, ponas Peregrinas paviešės pas mus keletą dienų. Gal palydėk jį į kambarius. Virš arklidžių.
Nuo gembės prie durų ji paėmė didelį geležinį raktą.
– Ar… arklininko kambarius, panele? – sumikčiojo Treskotas.
– Na, taip. – Ji atsisuko į Volfą dalykiškai šypsodamasi. – Dabar arklininko neturime, todėl jo pastogė laisva. Aš jums ten jau paklojau lovą. Treskotas parodys, kur vandens siurblys ir kur rasti išvietę. Neabejoju, kad jums bus labai patogu.
Ir saugiau naktį išprašyti svečius iš namo, – pagalvojo Volfas.
– Žinoma, kad patogu, panele Dankomb, dėkoju.
Treskotas tebežiopčiojo, jo lūpos žiojosi ir čiaupėsi kaip orą gaudančios žuvies. Volfas paplojo jam per nugarą.
– Eime, mano drauge, susiraskime lempą ir parodysi man kambarius.
Tarnas nusivedė Volfgangą per kiemą prie arklidžių, bet priėjus laiptelius į palėpę nebeišlaikė.
– Pone Arandeilai, sere, – prabilo beveik grąžydamas iš sielvarto rankas. – Panelė Dankomb labai geros širdies, bet suprantate, ji nežino. Maldauju atleisti jai už tokį elgesį.
– Nėra už ką atleisti, – atsakė Volfas imdamas iš senioko raktą. – Jūsų šeimininkė labai išmintinga ir apdairi. Tikrai nemanau, kad turėtų leisti kiekvienam nepažįstamam žmogui nakvoti name. O dabar grįžk į vidų ir pasirūpink ja. Ir prisimink – rytoj su manimi reikia elgtis kaip su vargeta nepažįstamuoju, ir daugiau jokio prabangaus vyno!
Volfas užlipo laiptais į arklininko palėpę ir greitai ją apžiūrėjo. Čia buvo švaru ir tvarkinga. Viename kambaryje stovėjo lova, sena komoda ir prausyklė, o kitame – stalas su pora kėdžių. Volfas pagalvojo, kad baldai čia atgabenti, kai tapo nebereikalingi name. Tačiau jie buvo patvarūs ir lova tvarkinga – paklodės, apklotai ir pagalvės sudėti ant čiužinio.
Volfas laiko nebegaišo: nusimetė drabužius ir palindo po apklotu. Oda pajutęs švelnų liną net sudejavo iš pasitenkinimo. Po parą trukusios kelionės prancūzų žvejų laivu, kuris išmetė inkarą netoli Istborno, visą kelią iki Arandeilo įveikė pėsčias. Pats patogiausias čiužinys šioje kelionėje buvo iš šiaudų, todėl ant šio miegos kaip rojuje.
Volfas pasirąžė ir pasikišo rankas po galva. Tikrai neapkaltinsi panelės Greisės Dankomb prastu šeimininkavimu. Volfas nusišypsojo prisiminęs, kaip mergina nustebo, kai pastorius pranešė, jog jis lieka nakvoti. Ji įskriejo į kambarį tarsi gaivaus oro gurkšnis. Be abejo, dėl to, kad atnešė pavasario vakaro vėsos. Sakė lankiusi
Biblijos citata iš ST Patarlių knygos 15:17 (čia ir toliau – vert. pastabos).
