turėjo dar vieną priežastį: nepažįstamąjį palėpėje. Merginai dažnai tekdavo priimti pavargusius keliauninkus, paruošti jiems maisto ir lovą nakčiai, tačiau ponas Peregrinas nedavė jai ramybės. Greisė bijojo, kad tėtis nepakviestų to vyro kartu pusryčiauti.
Iš lovos ji pašoko su aušra ir apsirengė – jei svečias pasirodys, ji buvo pasiryžusi neįleisti toliau kaip į virtuvę. Nulipusi į pusrūsį išgirdo dviejų balsų kuždesį indų plovykloje ir rado ponią Treskot stovinčią šalia kambarinės, triūsiančios prie akmeninės plautuvės kampe. Tarpduryje pasirodžius Greisei jiedvi nutilo.
– Labas rytas, panele Greise, – ponia Treskot priėjo sutrikusi, šluostydamasi rankas į prikyštę. – Aš kaip tik liepiau Betei išplauti pono… tai yra to džentelmeno marškinius. Jie buvo tokie purvini, lyg visą savaitę dėvėti. Dėl vienų marškinių varinio katilo nekaitėme, panele, mums tereikėjo kelių prikaistuvių, ir štai, pažiūrėkite, – palaikyk, Bete, – matote, švarutėliai. Dabar tereikia gerai išdžiovinti lauke ir bus kaip nauji.
– Ar ponas Peregrinas jūsų paprašė išskalbti? – paklausė Greisė nustebusi dėl tokio vyro akiplėšiškumo.
– Ak, ne, panele Greise, aš pati mačiau, kad juos reikia skalbti, todėl liepiau Treskotui vos prašvitus paimti juos iš džentelmeno kambario ir pasakyti, kad surasiu kitus labdaros skrynioje, jei reikia, bet jis pasakė turįs savo, taigi mums dabar liko tik išdžiovinti.
Betė pritariamai linksėjo, bet liovėsi ir pauostė orą tarsi medžioklinis šuo.
– Prašau man atleisti, ponia Treskot, bet ar ne kiaulieną aš čia užuodžiu?
– O, Dieve, taip. – Ūkvedė pagriebė šlapius marškinius kambarinei iš rankų ir nusviedė į krepšį. – Paskubėk, mergaite, mėsa susvils, ką tada pasakys šeimininkas? Ak, ir duoną krosnyje pažiūrėk!
Greisė pasitraukė ir kambarinė nuskuodė pro ją.
– Duokite marškinius man, ponia Treskot, aš padžiausiu, kol ruošite tėvui pusryčius.
– Ak, panele Greise, tikrai?
– Puikiai sugebu padžiauti marškinius, todėl galite imtis kitų darbų.
Šypsodamasi mergina stebėjo, kaip ūkvedė išskuba į virtuvę, tada į krepšį ant marškinių įsimetusi saują segtukų išėjo į lauką. Saulė ryškiai švietė, pūtė lengvas vėjelis. Greisė giliai įkvėpė. Jai patiko tokios pavasario dienos, kai šilta, saulėta ir jau žada ateiti vasara. Tikras malonumas būti lauke.
Virvė drabužiams buvo ištempta darže visai šalia arklidžių. Eidama ji girdėjo, kaip girgžda siurblys, pagalvojo, kad tai Treskotas nori įleisti vandens ir parnešti į namus, bet pasukusi už kampo sustojo prasižiojusi iš nuostabos: išsirengęs iki pusės prausėsi jų svečias.
Pirmiausia ji ketino sprukti, bet pavėlavo – vyras ją pastebėjo. Nederėjo į jį žiūrėti, bet nepajėgė atplėšti akių nuo pusnuogio kūno. Nepaprastai siauros elnio odos kelnės dengė šlaunis, bet nors vyras buvo aukštas, ilgos kojos neatrodė ištįsusios. Labai proporcingos. Jis buvo atletiško sudėjimo: plokščias pilvas, siauri klubai, ant kurių prigludusios kelnės visai neįsitempė, tačiau virš liekno liemens kūnas išplatėjo į galingą krūtinę ir raumeningus pečius, vis dar drėgnus ir blizgančius saulėje.
Pasilenkęs jis pasiėmė rankšluostį, judėjo lengvai, po oda suraibuliavo raumenys. Kai išsitiesė, Greisė pastebėjo ant skruostų juodą barzdą, žiūrėjo, kaip jis nusibraukia nuo veido vešlius juodus plaukus. Nuo garbanų tiško saulėje spindintys vandens lašeliai. Lyg aureolė, – pagalvojo Greisė. – Tamsos angelo aureolė.
– Labas rytas, panele Dankomb.
Merginai perdžiūvo gerklė. Žinojo, kad jei bandys kalbėti, tai sukvarks kaip varlė, todėl linktelėjo galva ir susiraukė stengdamasi neraudonuoti. Sunkiai keldama kojas praėjo pro jį lyg pro nepažįstamą šunį, kuris ketina pulti. Virvė buvo vos už kelių jardų nuo siurblio, ir mergina atsukusi svečiui nugarą susikaupusi ėmė džiauti jo marškinius. Pirštai buvo sugrubę, nelankstūs, vien pagalvojus apie tą vyrą dilgsėjo nugara. Pastebėjo ant jo kūno blyškius randus – ženklus, kad jo gyvenimas nėra taikus.
Buvo labai tylu; Greisė pagalvojo, kad jis nuėjo, juk jau nusiprausė, o pučiant vėsiam vėjui turėtų būti šalta stovėti nuogam…
– Dėkoju, kad taip dėl manęs varginatės.
Išgirdusi sodrų balsą Greisė krūptelėjo. Atsisukusi pamatė jį priėjusį labai arti – lyg aukštą bokštą šalia. Jis šluostėsi šlapius plaukus, pakėlęs rankas atrodė dar aukštesnis ir platesnis. Oda žemiau šonkaulių lanko buvo įdubusi – paryškino plačią krūtinę su tamsių plaukų šešėliu. Ką reikštų jį paliesti, perbraukti delnu odą, pirštais pajusti garbanotus plaukelius?
Greisė sutrikusi atsitraukė, pasičiupo skalbinių krepšį ir laikė priešais save lyg skydą ieškodama kokio sąmojo. Reikia ką nors atsakyti.
– Nieko tokio. Negalime leisti jums vaikščioti po kaimą kaip elgetai. – Ji ėmė trauktis atbula lyg bijodama atsukti jam nugarą. – Kai apsirengsite, ponia Treskot virtuvėje patieks pusryčius.
Vyras nenuleido nuo jos akių – tamsių, nesuprantamų. Greisė pasijuto lyg grobuonies pagautas laukinis žvėrelis.
– Tuomet turiu atrodyti prideramai.
Ji nurijo seiles.
Susiimk, Greise!
– Taip, prašyčiau. Tik per ilgai negaiškite. Mano tarnai šiandien turi daug darbo.
Mergina kažkaip surado jėgų apsisukti ir nueiti. Ji troško bėgti, nes pajutus įsmeigtas vyro akis visa nugara ėmė virpėti. Dar nebuvo sutikusi žmogaus, šalia kurio taip staiga pasijustų nesveikuojanti. Ir tokia nuostabiai gyvybinga.
Kai po kurio laiko Greisė nusileido į virtuvę, rado svečią sėdintį prie stalo ir godžiai valgantį pusryčius. Ponia Treskot irgi ten buvo, ir Greisė apsidžiaugė, kad nereikės su tuo vyru likti vienai. Tik džiaugsmas tuojau išblėso – labai jau keistai elgėsi ūkvedė. Ji stovėjo kitame stalo gale ir motiniškai šypsojosi, kol vyras dorojo lėkštę kumpio ir kiaušinių. Visai suprantama, – nešališkai pagalvojo Greisė, – juk nepažįstamasis pasistengė atrodyti švaresnis. Jo plaukai tebebuvo drėgni, bet tamsios garbanos spindėjo sušukuotos, o liesas veidas nuskustas – vyras atrodė gerokai jaunesnis.
Ir patrauklesnis.
Tą akimirką svečias pakėlė akis ir mergina nuraudo.
– Dar kartą labas rytas, panele Dankomb.
Jis atsistojo, bet Greisė tuojau pamojo sėstis. Nenorėjo, kad toks aukštaūgis ją užgožtų. Dar kartą.
– Prašau, pusryčiaukite toliau, – pasakė jam nežiūrėdama į akis. – Aš atėjau atsinešti arbatos. Mes su tėvu tokiu metu visuomet mielai išgeriame po puodelį, o paskui jis eina į kabinetą dirbti.
– Maldauju atleisti, panele Greise. Buvau užsiėmusi ir visai pamiršau arbatą. Tučtuojau paruošiu, tik atrieksiu dar
