dukra labai aukšta, bet neperdžiūvusi. Volfas stebėjo ją besisukinėjančią aplink, renkančią puodelius, pieną ir cukrų. Judesiai, tiesą sakant, labai mieli akiai.
Volfas priminė sau, kad nėra laiko galvoti apie flirtą. Bet neatsispyrė pagundai dar kartą paerzinti šeimininkę:
– Ir aš labai norėčiau arbatos, ponia, jei jūs nieko prieš ja pasidalyti.
Kai jis prabilo, Greisė pylė arbatą į du dailius porcelianinius puodelius. Vyras pastebėjo, kad jos ranka virptelėjo.
– Galite imti tai, kas liko puode. – Ji vis dar vengė į jį žiūrėti. – Ponia Treskot užpils daugiau vandens ant lapų, o dabar, jei atleisite, turiu neštis arbatą į viršų. Tėtis laukia.
Taip pasakiusi išplaukė iš virtuvės. Ūkvedė net švilptelėjo.
– Na, niekada nebuvau mačiusi šeimininkės tokios atžarios. Išvirsiu jums šviežios arbatos, pone, nesijaudinkite.
– Ne, ne, juk girdėjote, ką sakė panelė Dankomb. Man puikiai tiks ir šio puodo likučiai. Ir jūs prisėskite su manimi.
– Ne, pone Volfgangai, taip nedera, aš tik tarnaitė.
Jis pastūmėjo lėkštę į šalį.
– Patikėkite, ponia Treskot, esu sėdėjęs prie vieno stalo ir su kur kas prastesne kompanija nei dori tarnai. Ir prašau liautis elgusis su manimi kaip su kokiu žymiu džentelmenu.
– Bet juk jūs Arandeilo šeimininkas, sere. Kaip kitaip man su jumis elgtis?
– Kaip su netikėliu mokinuku, kuris įsibrovęs į pastoriaus sodą vogė skaniausias jo slyvas. Dieve, kaip tuomet mane išplūsdavote! Buvau tikras nenaudėlis.
– Taip, nenaudėlis, sere, bet ne niekšas, – atsakė moteris nenatūraliai blizgančiomis akimis. – Tuo aš niekada nepatikėjau.
Bet kaip įrodyti tiesą? – pagalvojo Volfas. Jis pastebėjo, kaip ūkvedė vogčiomis nusišluostė akis, ir prabilo linksmiau:
– O dabar išgerkime tą arbatą, kol ji dar tinkama.
– Ji dar keletą kartų pasitarnaus, – atsakė ji imdama daugiau puodelių. – Panaudosiu lapus virdama arbatą mums su Treskotu, o paskui išdžiovinsiu ir atiduosiu vargšams.
– Sunkūs čia laikai, ar ne?
– Visur jie sunkūs, pone Volfai, juk buvo karas, bet nėra abejonių, – ką čia nuslėpsi, – po jūsų tėvų mirties gyvenimas Arandeile gerokai pasunkėjo. Per tą pačią epidemiją netekome prievaizdo, tada pasidarė dar prasčiau, nes visai nebeliko, kam valdyti dvarą. Matote, tie Londono advokatai nesupranta. Kiekvieną ketvirtį tikisi rentos ir neleidžia pasiteisinti prastu derliumi nei ligomis. Visa parama kaimui – ponas Dankombas ir jo duktė. – Moteris patylėjo. – Yra kaimynų, kurie dėl netvarkos kaltina jus, pone Volfgangai.
– Ir turi pagrindo kaltinti. Jei nebūčiau buvęs toks padūkęs, niekas nebūtų patikėjęs, kad galėčiau nužudyti savo žmoną, tuomet man nebūtų reikėję sprukti iš šalies, ir tėvai nebūtų mirę.
– To nežinote, pone.
– Ne, bet juk daugelis tuo tiki, ar ne?
– Taip, pone, tiki. Kaip tik todėl jūs turite būti apdairus. Kaime yra žmonių, kurie už šilingą ir savo motiną parduotų.
– Žinau, man reikia pasikalbėti su Brentu, senuoju liokajumi. Kur galėčiau jį rasti?
– Su dukterėčia ir jos vyru gyvena name prie guobų pačiame kaimo gale. Jo regėjimas dabar labai prastas, senukas beveik niekur neišeina.
– Man reikia susitikti su juo vienam, jei įmanoma.
– Tuomet šis rytas labai tinkamas, nes kiti bus išvažiavę į turgų.
– Nueisiu tuojau pat.
Jis atsistojo, ėmė rinkti lėkštes, bet ponia Treskot sulaikė.
– Paskubėkite, pone Volfgangai, bet būkite atsargus. Daugelis čia turi gerą atmintį, ir nors esate apsirengęs visai kitaip, aukšto ūgio nenuslėpsite.
– Aukštą ūgį aš slėpiau ne vienus metus, ponia T., bet nesijaudinkite, į kaimą eisiu per pievas, pakraščiais.
– Ar pasakyti ponui Dankombui, kad vakarieniausite kartu su juo? – paklausė ūkvedė. – Jam tikrai patiktų.
Volfas stabtelėjo prie durų.
– Ir man patiktų, – prisipažino jis. – Bet ką pasakys jo duktė?
Ūkvedė lyg sąmokslininkė šyptelėjo.
– Panelė Greisė aprims, kai geriau jus pažins, sere. Jūs visuomet sugebėdavote pakerėti net kiečiausias širdis – tai faktas.
~2~
Greisė su tėvu buvo rytiniame kambaryje, kai Treskotas pranešė, kad ponas Peregrinas išėjo, bet pažadėjo pavakarieniauti kartu su pastoriumi. Ponas Dankombas žinią priėmė ramiai, o Greisė pyktelėjo.
– Ponas Peregrinas visiškai įsitikinęs, kad yra laukiamas, – pareiškė ji, kai jiedu vėl liko vieni.
– Kodėl gi ne? – ramiu balsu atsakė tėvas. – Mes pasiūlėme jam pastogę kaip bet kuriam Dievo kūriniui.
– Bet mes apie jį nieko nežinome.
– Jis geros širdies.
Greisė papurtė galvą.
– Tu per geras, tėtuk, per daug patiklus. Man teko paguldyti jį arklidėse.
– Taip ir supratau, – sukikeno tėvas. – Neabejoju, kad jis yra miegojęs ir prastesnėse vietose.
– Bet vis tiek pasisodinsi prie stalo kartu su mumis.
– Taip, mieloji, ir priminsiu tau, kas rašoma Biblijoje: nepamirškite svetingumo2. Iš Laiško žydams, mano mieloji, tryliktas skyrius.
Greisė nusišypsojo.
– Nemanau, kad ponas Peregrinas – persirengęs angelas, tėtuk.
– Gal ir ne, bet garantuoju, kad jis – džentelmenas, ir manau, jog yra mūsų pagalbos vertas žmogus.
Pastorius daugiau nieko nepasakė ir netrukus išėjo padirbėti prie pamokslo. Greisė stengėsi negalvoti, kad tėvas nuo jos bėga, bet vis tiek liko nesmagus įtarimas, kad jis apie nepažįstamąjį žino daugiau, nei jai pasako. Greisė pažvelgė pro langą. Diena graži, jei paskubės atlikti darbus namuose, gal liks laiko pajodinėti prieš vakarienę.
Volfas nesunkiai surado nedidelį namelį po guobomis. Į kaimą ėjo palaukėmis, užsimaukšlinęs ant kaktos skrybėlę, buvo įgudęs eiti nerangiai, kerėpliškai,
Pilna citata: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, priėmė viešnagėn angelus.“ (www.ebiblija.lt)
