style="font-size:15px;"> – Jokių daktarių? – tyliai paklausė Glorija.
– Jos sunkiai rastų laiko rūpintis vaikais. Frankai ketveri, bet Andželui dar nėra metukų – jis dar negreitai pradės lankyti mokyklą.
– Suprantu.
– Nereikia nė sakyti, kad kandidatė neturi turėti jokių teisminių nuobaudų. Norėčiau, kad ji dirbtų kokį nors padorų darbą. Nors, jei ją pasirinksiu, teks atsisakyti darbo, kad rūpintųsi vaikais.
– Žinoma, – Glorijos balse pasigirdo sarkazmas.
Prie šito Enzo buvo pripratęs.
– Kandidatės turi būti ne jaunesnės nei dvidešimt penkerių ir ne vyresnės nei trisdešimt penkerių. Juk kažkuri taps mano žmona.
– Tai kaip reikiant susiaurina kandidačių ratą.
Enzo nereagavo į padėjėjos pašaipą.
– Darbo su vaikais patirtis būtų privalumas, bet tai nebūtina sąlyga.
Jis suprato, kad tikimybė, jog išsilavinusi ir dirbanti moteris turės patirties rūpintis vaikais menka, nebent su tuo būtų susijusi jos profesija.
– Be to, neatstumsiu kandidačių, kurios anksčiau buvo ištekėjusios, bet jos negali turėti savo vaikų, nes jie varžytųsi su Franka ir Andželu dėl jos dėmesio.
Franka jau buvo skriaudžiama, todėl Enzo negalėjo leisti, kad taip nutiktų vėl.
– Kandidatės turėtų būti bent jau patrauklios, bet tikrai ne supermodeliai.
Vaikai jau buvo patyrę, ką reiškia turėti gražią, bet lėkštą ir visiškai kvailą motiną ir pamotę.
Jo brolį Piną traukė ne pačios geriausios moterys, turint galvoje pirmą rimtą jo romaną, per kurį ir gimė Franka, ir jos motiną, kuri paliko Piną, vos šis patenkino jos pinigų godulį, ir žmoną Joaną, kuri žuvo kartu su juo avarijoje.
Šį kartą Enzo buvo pasiryžęs išsirinkti moterį ir neabejojo, kad jo pasirinkimas bus kur kas geresnis nei brolio.
Enzo toliau vardijant reikalavimus Glorija tylėjo, todėl jis toliau pildė sąrašą.
– Moteris, kuri imsis šio vaidmens, turės ir socialinės, ir piniginės naudos. Jei tik abu vaikai pasieks pilnametystę be didelių sukrėtimų, – pareiškė Enzo, – motina gaus dešimties milijonų dolerių išmoką. Jei kasmet sėkmingai atliks motinos pareigas, gaus dviejų šimtų penkiasdešimties tūkstančių dolerių atlyginimą, mokamą dalimis kas mėnesį. Be to, ji kas mėnesį gaus pinigų sumą buities ir kasdienėms savo bei vaikų išlaidoms.
– Jūs tikrai pasiruošęs nupirkti vaikams motiną? – Glorijos veide vėl pasirodė didžiulė nuostaba.
– Si. – Juk jis jau tai sakė.
– Dešimt milijonų dolerių? Tikrai?
– Kaip minėjau, užmokestis priklauso nuo to, ar abu vaikai sėkmingai sulauks pilnametystės. Jis bus išmokėtas tik tada, kai Andželui sukaks aštuoniolika. Bet, jei vienas vaikų nuspręs pasukti mano brolio pėdomis, ta moteris gaus pusę užmokesčio už sėkmingą antrojo užauginimą.
Enzo suvokė, kad žmogaus pasirinktas kelias daugiausia priklauso nuo jo paties valios. Jie su broliu buvo visiškai skirtingi, nors užaugo vienodomis sąlygomis.
– Ir ji taps jūsų žmona?
– Si. Bent jau gaus mano pavardę, – Enzo buvo pasiryžęs vesti tą moterį dėl Frankos ir Andželo gerovės ir šeimos bei stabilumo pojūčio.
Glorijos išraiška rodė, kad ji pasiruošusi grįžti prie savo darbų.
– Pažiūrėsiu, ką pavyks padaryti.
– Neabejoju, kad tau pasiseks.
Bet Glorija buvo ne tokia užtikrinta.
Jiems galėjo ir geriau pasisekti.
Odrė nekantriai nusibraukė ašaras. Ką jos pakeis?
Nei jos, nei jos dvylikamečio brolio ašaros nepakeitė Kerolės ir Randalo Milerių nuomonės. Atvirkščiai, jos sukėlė tik pasibjaurėjimą ir griežtą atstūmimą, be jokių jausmų, ypač meilės.
Gal Odrei reikėjo palaukti kelias savaites iki Kalėdų ir paklausti tada. Juk per Kalėdas žmonių širdis turėtų persmelkti gerumo dvasia. Tačiau mergina abejojo, ar gerumo dvasia kada nors aplanko jos tėvus.
Odrė turėjo nujausti, kad jie neapsigalvos. Buvo kvaila viltis, jog Tobio priėmimas į prestižinės inžinerijos mokyklos bakalauro studijas, ką nors pakeis.
Ji neprašė jokios piniginės paramos, tik leisti Tobiui pagyventi, kol lankys mokyklą.
Jei tėvai nenorėjo, kad Tobis kasdien važinėtų į MIT studentų miestelį Kembridže iš jų namų Bostone, galėjo leisti jam apsigyventi viename iš jiems priklausančių butų mieste.
Bet tėvai kategoriškai atsisakė. Jokios piniginės ar kitokios paramos.
Turtingi ir bejausmiai Kerolė ir Randalas Mileriai savotiškai žiūrėjo į tėvystę ir buvo įsitikinę, kad jų nuomonė ir pažiūros teisingiausios. Kai Mileriams kas nors nepavykdavo, jie tiesiog nusiplaudavo rankas ir atgręždavo nugarą.
Taip jie pasielgė su Odre ir Tobiu.
Tėvų atstūmimas vos nepalaužė Tobio, bet jis išsikapstė iš prarajos stipresnis ir pasiryžo siekti laimės. Dvylikametis berniukas geriau žinojo, ką nori pasiekti gyvenime nei dvidešimt septynerių jo sesuo.
Odrė neturėjo gyvenimo tikslo. Tik užauginti Tobį pasitikinčiu savimi ir pasiryžusiu įkūnyti savo svajones žmogumi. Odrės svajonės sudužo prieš šešerius metus.
Priėmusi Tobį ji prarado ne tik šeimą. Ją paliko ir sužadėtinis. Tedas pasakė, kad nėra pasiruošęs turėti vaikų, netgi taikstytis su gana savarankiško dvylikamečio berniuko buvimu.
Kai tėvai liovėsi remti Odrę, mergina buvo priversta paimti studentišką paskolą, kad užbaigtų trečiuosius metus Barnarde, bet pastarųjų metų išlaidos viršijo jos galimybes. Ji neturėjo kito pasirinkimo, kaip pervesti savo kreditus į valstybinį Niujorko universitetą ir baigti studijas ten.
Kad išlaikytų save ir brolį, merginai teko susirasti darbą. Laiko ir pinigų trūkumas sąlygojo, kad jai prireikė beveik ketverių metų studijų internetu gauti meno ir anglų literatūros bakalauro laipsnį.
Tėvai buvo teisūs dėl vieno. Iš tokios profesijos nepraturtėsi. Bet Odrė abejojo, ar būtų iš viso baigusi universitetą, jei būtų pasirinkusi ne tokią mielą širdžiai specialybę. Jos diplominis darbas buvo atgaiva nuo streso ir gyvenimo iššūkių.
Jie su Tobiu turėjo bendrą bruožą – abu buvo moksliukai. Bet, skirtingai nuo sesers, brolis visada siekė tobulybės.
Pasitelkęs ryžtą, kuriuo būtų didžiavęsi
