buvo nesąžininga. Tobis nusipelnė šios galimybės, bet Odrė neįsivaizdavo, kaip jam padėti.
Į MIT įstodavo tik geriausi ir protingiausi. Šis privatus universitetas priimdavo mažiau nei dešimt procentų kandidatų į pirmą kursą, o patekti ten iš kito universiteto buvo beveik neįmanoma.
Todėl nebuvo ko nė galvoti, kad Tobis iš pradžių įstotų į pigesnį universitetą, o paskui būtų pervestas į MIT. Tokį planą reikėjo atmesti iš pat pradžių.
Tobis laimėjo dalinę universiteto stipendiją. Tai buvo labai svarbu. Mokyklos vadovybė džiūgavo, tik ne Kerolė ir Randalas Mileriai.
Tėvų požiūris į sūnų nė kiek nepasikeitė. Jiems rūpejo vienintelis klausimas, ar Tobis vis dar skelbiasi esąs gėjus. Kai Odrė tėvams pasakė, kad taip, jie pareiškė nutraukiantys ryšius su jauniausiu sūnumi.
Negana to, tėvai pasiūlė Odrei grįžti į šeimą ir pažadėjo duoti nemažai pinigų – daugiau, nei reikėjo Tobio studijoms MIT, bet tik su dviem išlygom.
Kad pinigai nebus panaudoti Tobio studijoms ir kad Odrė nutrauks ryšius su broliu.
Šito Odrė tikrai nepadarys. Jie su Tobiu šeima, Odrei tai reiškė labai daug.
Deja, kad išsipildytų Tobio svajonė mokytis MIT, jos ryžto nepakako.
Tobis negaus valstybės paramos, nes kol jam sukaks dvidešimt penkeri, kaip rodiklis bus imamos tėvų pajamos. Net jei ir gautų, MIT – labai brangus universitetas. Vien tik vadovėliams gali prireikti šešių pastarųjų metų Odrės santaupų.
Pragyvenimas Bostone arba Kembridže irgi labai brangus, todėl dalinės stipendijos nepakaks padengti visoms išlaidoms.
Odrė dar mokėjo savo studijų skolas. Dabar, kai tėvai liovėsi juos rėmę, Odrės atlyginimo už darbą Tomasio kompanijoje vos užteko jai ir broliui pragyventi. Prieš du mėnesius Tobiui sukako aštuoniolika ir reikalai dar suprastėjo, bet ji neketino liesti santaupų, skirtų jo mokslams.
Būsto kainos Niujorke buvo nepaprastai didelės. Net už miesto, kur Odrė persikėlė tada, kai ėmė rūpintis Tobiu. Kadangi jie gyveno ne mieste, niekas nekontroliavo nuomos mokesčio. Kiekvienoje naujoje sutartyje, kurią Odrė pasirašydavo, nuomos mokestis būdavo didinamas. Šių metų nuoma išaugs likus mėnesiui iki Tobiui baigiant mokyklą.
Odrė nė neįsivaizdavo, kaip įstengs sumokėti nuomą be vaiko išlaikymo išmokų. Susirasti pigesnio buto netoli Tobio mokyklos buvo neįmanoma. Ji jau tris mėnesius ieškojo, bet nieko nerado.
Mergina neišmanė, ką daryti, bet neketino pasiduoti.
Svajonės sudužo, bet liko ganėtinai užsispyrimo.
Negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo, Odrė dar kiek patūnojo moterų tualeto kabinoje, kai dvi moterys išėjo.
Tomasio kompanijos tualetai buvo prašmatnūs, su dideliu prieškambariu, kur moterys galėjo pailsėti arba pažindyti kūdikius, prižiūrimus čia pat esančiame darželyje. Vinčenzas Tomasis garsėjo kaip šeimas remiantis darbdavys.
Nors pats buvo visiškas darboholikas, tikėjosi, kad jo darbuotojai skirs pakankamai dėmesio šeimoms. Tai atskleidė ir kompanijos politika.
Ką tik Odrės išgirsti žodžiai tik įrodė, kad Tomasis į šeimą žiūri kur kas rimčiau nei daugelis. Dešimt milijonų dolerių moteriai, kuri kartu su juo užaugins jo tragiškai žuvusio brolio ir brolienės vaikus. Be to, du šimtai penkiasdešimt tūkstančių kasmetinės algos.
Tai skambėjo per daug gerai, kad būtų tiesa, bet kėlė ir susirūpinimą, nes Tomasis tikėjo, kad gali nupirkti vaikams mylinčią motiną. Labiau tikėtina, kad jis ras pinigų ištroškusią gražuolę. Tokią kaip ta, kuri klausėsi jo asmeninės padėjėjos skundo dėl šios neįgyvendinamos užduoties. Regis, ją labai sudomino galimybė tapti milijonieriaus žmona. Bet tai nereiškė, kad ji bus gera motina.
Tačiau suvaidinti, kad gautum darbą, nesunku.
Kiek žmonių Bostone įsitikinę, kad Kerolė Miler rūpestinga ir puiki motina? Odrė suprato, kaip lengva apsimesti.
Juk pažinojo savo motiną.
Moterys, kurios kalbėjosi apie tokį asmenišką Tomasio reikalą, nė nepasivargino patikrinti, ar tualete nėra žmonių, ar kas nors jų nesiklauso. Nors medinės kabinų durys siekė grindis, iki lubų ventiliacijos buvo maždaug metro tarpas.
Todėl Odrė viską girdėjo.
Prakaituojančiais delnais ir besidaužančia širdimi Odrė stovėjo prie Vinčenzo Tomasio kabineto.
Ar ji tikrai ketino tai padaryti?
Mergina tris naktis nemiegojo, vartėsi svarstydama apie brolio ateitį ir beprotišką Tomasio planą. Švintant jai dingtelėjo gana rizikinga mintis.
Jeigu pavyktų, Odrė padarytų broliui nuostabiausią Kalėdų dovaną. Išpildytų svajonę, kuria jis taip ilgai gyveno.
Tačiau šis mėginimas galėjo baigtis ir atleidimu iš darbo.
Bet, nepaisydama per pastaruosius šešerius metus gautų pamokų, o gal kaip tik jas išmokusi ir įgijusi išminties, Odrė puoselėjo viltį. Juk jiems su Tobiu pasisekė pratempti iki šios dienos, nors tėvai tikėjosi, kad jie neatlaikys, apgailestaudami grįš į šeimą ir maldaus atleidimo.
Jie šitai pareiškė, kai Odrė paprašė pagalbos Tobio mokslams.
Taigi merginos širdyje degė viltis. Viltis, kad galbūt pagaliau jai ir Tobiui nusišypsojo laimė. Kad likimas atvedė ją į tualetą kaip tik tada, kai Glorija pasakojo bendradarbei apie šį reikalą.
Viltis, kad ji galės pakeisti ne tik savo ir brolio gyvenimą, bet ir dviejų našlaičių likimą. Galbūt jai pavyks suteikti jiems meilę, kurios taip trūko jai pačiai. Meilę, kurią dėdė norėjo suteikti brolio vaikams.
Šis planas buvo beprotiškas. Dėl to negalėjai ginčytis. Ir gal Tomasis tik išjuoks Odrę ir išvarys iš kabineto. Bet ji privalo pamėginti. Bent jau dėl to, kad jam atskleistų, kokių padarinių gali turėti jo sumanymas ir kaip gali būti įskaudinti vaikai, kuriuos jis taip norėjo apsaugoti.
Odrė ilgai mąstė, ar pirma kreiptis į Gloriją, ar tiesiai į Tomasį, bet galiausiai suprato neturinti pasirinkimo, jei iš tiesų nori, kad jos pavojingas ir beprotiškas planas pavyktų.
Jei Odrė kreipsis į Gloriją, ši gali atmesti jos kandidatūrą Tomasiui nieko nesužinojus. Mergina negalėjo taip rizikuoti.
Ji negalėjo pamiršti ir moterų pokalbio tualete. Suprato, kad Glorija nediskretiška ir nesaugo viršininko paslapčių, tad ja pasitikėti neverta.
Tačiau Glorijos ištikimybė viršininkui jau buvo tapusi legenda. Todėl ši moteris lyg ir neturėjo jokios dingsties nuslėpti nuo Tomasio Odrės pasiūlymą.
Todėl Odrė turėjo sugalvoti, kaip susitikti su viršininku be jo asmeninės padėjėjos žinios. Jai tai neturėtų būti taip sunku, nes pastaruosius ketverius metus Odrė buvo beviltiškai susižavėjusi kompanijos, kurioje dirbo, savininku.
Prieš įsidarbindama buvo mačiusi
