nežlugs.
Bet mergina atitiko visus Tomasio reikalavimus, kuriuos Glorija tualete vardijo bendradarbei. Nepaisant to, Odrė beveik neabejojo, kad Tomasis nesitiki sulaukti kandidatės iš pirmo kompanijos aukšto.
Nors Odrė gimė gana kilmingoje šeimoje, dabar tuo didžiuotis negalėjo. Trejus metus mokėsi Barnardo koledže, bet gavo laipsnį valstybiniame universitete, vienintelė tų laikų draugė, su kuria ji vis dar bendravo, buvo Lisa.
Buto draugė, kuri išgelbėjo Tobiui gyvybę.
Beje, nors Tomasis ir neieškojo supermodelio, kaip velionė brolio žmona Joana, tokia niekuo neišsiskirianti mergina kaip Odrė tikriausiai jo nesudomins.
Jos ilgi riešutų spalvos plaukai buvo kiek šviesesni nei jo ir visiškai tiesūs. Žavingojo viršininko akys buvo jūros žydrumo ir netikėtai, bet labai gražiai derėjo prie jo beveik juodų plaukų. Odrės ir jos brolio akys buvo rudos kaip šokoladas.
Tik Odrės akys nedegė tokia aistra gyvenimui kaip Tobio. Didelė atsakomybė ir rūpesčiai pritemdė jų blizgesį.
Mergina buvo vidutinio ūgio, jos figūra nepriversdavo vyrų gatvėje stabtelėti ir atsisukti. O šešių pėdų ir keturių colių ūgio Vinčenzas Tomasis labiau priminė kino žvaigždę, o ne bankininką.
Odrė žinojo, kad yra ne pirma ir ne paskutinė jį įsimylėjusi moteris.
Todėl Tomasis veikiausiai nesitenkins vidutinybe.
Velnias. Tokios gąsdinančios mintys jai tikrai nepadės. Arba turi tai padaryti, arba atsitraukti.
Na gerai, Odrei patiko jos viršininkas. Kas gali ją už tai teisti? Ji pretenduoja į šį darbą ne vien dėl to.
Ji norėjo pragiedrinti trijų vaikų gyvenimus, nes jie nusipelnė geresnio likimo. Jos broliui buvo aštuoniolika, bet Odrė laikė jį dar vaiku, nors pats Tobis manė kitaip.
Dėl jo ir dėl dviejų mažylių Odrė privalėjo surizikuoti. Ji giliai įkvėpė ir nepasibeldusi atidarė Tomasio kabineto duris.
Jis sėdėjo prie stalo ir skaitė priešais išsklaidytus dokumentus.
– Maniau, negrįši dar pusvalandį, – tarė jis nepakeldamas akių nuo popierių, nes buvo tikras, kad taip įsiveržti į kabinetą gali tik jo padėjėja.
Vien nuo jo balso Odrei stabtelėjo širdis, mergina neteko žado.
Neišgirdęs atsakymo Tomasis pakėlė galvą. Iš pradžių sutrikęs išplėtė akis, paskui prisimerkė.
– Kiek žinau, prieš įeinant į viršininko kabinetą įprasta pasibelsti.
Keista, kad Tomasis buvo toks įsitikinęs, kad Odrė jo darbuotoja, o ne klientė arba verslo partnerė.
– Mano vardas… – ji nutilo ir nurijo seilę sudrėkindama perdžiūvusią gerklę. – Pone Tomasi, mano vardas – Odrė Miler, atėjau čia dėl darbo.
2
Enzo suglumo, taip jam dar nebuvo nutikę. Jau daugybę metų niekam nepasisekė prasmukti pro Gloriją ir kreiptis į jį dėl darbo arba paaukštinimo. Ši mergina turbūt prašys paaukštinimo. Nes tik darbuotojas galėjo pakilti į šį aukštą be apsaugininko.
Merginai labai pasisekė, kad ji atėjo vienintelę savaitės dieną, kai jis buvo kabinete, o Glorija nesėdėjo prie stalo.
Jos veidas buvo dailių bruožų, rudos kaip šokoladas akys išmintingos. Tomasis susimąstė. Gal ši mergina atėjo neatsitiktinai?
Tai buvo suplanuota. Bet Tomasis abejojo, ar panelė Miler žinojo apie jo silpnybę šokoladui. Jos gražios ir ryžtingos akys ir savotiškas trapumas netikėtai sužavėjo vyrą.
Vis dėlto jis niekam neleis pažeidinėti kompanijos vidaus darbo taisyklių.
– Jei siekiate paaukštinimo, turite laikytis tam tikrų reikalavimų. Nė vienas jų nenumato, kad galima trukdyti užsiėmusį viršininką.
Nuo šaltų Tomasio žodžio Odrė krūptelėjo, bet nesusigūžė ir neketino atsiprašiusi trauktis.
– Žinau. Bet aš atėjau prašyti ne paaukštinimo ar perkėlimo į kitą skyrių.
Tomasį persmelkė nusivylimas. Nejaugi tai tiesa? Nejaugi mergina ketina siūlytis jam į meilužes? Taip buvo jau ne kartą, bet darbe – labai seniai.
– Meilužės pareigų kompanijos pasiūlymų sąraše nėra, – vyras pavartojo šį žodį tyčia, kad primintų jiems abiem, koks tikslas atvedė pas jį panelę Miler.
Mergina patraukė jo dėmesį ir jo loginis mąstymas tuoj pat apsnūdo.
Be meilės šokoladui, Enzo jautė aistrą seniems filmams. Ši mergina, kuri įsibrovė į jo kabinetą ir pažeidė visas kompanijos taisykles, ką jau kalbėti apie tai, kad elgėsi įžūliai, buvo pribloškiančiai panaši į jo mėgstamą kino žvaigždę Odrę Hepburn.
Ji buvo elegantiška ir rafinuota. Kukliai graži, Odrei Miler labai tiko jos vardas.
– Nenoriu būti jūsų meiluže, – jos balse suskambo pasipiktinimo gaidelė.
Tomasis klausiamai pakėlė antakį. Pats negalėjo patikėti, kad tęsia šį pokalbį. Jis turėjo tiesiog išsiųsti tą merginą susirinkti daiktų ir pranešti apie jos poelgį skyriaus vedėjui.
– Liepėte Glorijai surasti motiną jūsų brolio vaikams. Atėjau čia dėl to.
Priblokštas Enzo trumpam prarado amą.
– Tau pasakė Glorija? Ji mano, kad esi tinkama kandidatė? – reikliai paklausė Tomasis.
Įprastai Glorija taip nesielgdavo. Jis tikėjosi, kad praeis pora savaičių ir tada prie jo kabineto pasirodys koks tuzinas kandidačių. Jo padėjėja atlikdavo užduotis profesionaliai.
– Ne, ne visai taip.
– Tai kaip?
– Nenorėčiau pasakoti, kaip sužinojau apie šį darbo pasiūlymą.
Jau antrą kartą Odrė keistai pabrėžė žodį darbas. Galima ją suprasti, nes mergina šį pasiūlymą laikė būtent darbu ir nemanė, kad jis nederamas.
– Ar Glorija žino, kad esi čia?
Panelė Miler prikando apatinę lūpą ir atsakė:
– Ne.
– Suprantu.
– Abejoju.
– Tikrai?
– Jei būtumėte toks sumanus, suprastumėte, kaip rizikinga mėginti nupirkti vaikams mylinčią motiną.
– Bet vis dėlto atėjote prašyti šio darbo? – neslėpdamas cinizmo paklausė Enzo.
– Taip.
– Tai
