liko sėdėti.
– Kodėl?
– Tau pareikšti atskiri kaltinimai, – atsakė Merė, vis dar vengdama jos žvilgsnio. – Mes esame atsakingi už tai, kad tave pasamdėme, bet tu kalta… – jos balsas nutilo, dar nebaigus sakinio.
Jai ir nereikėjo.
Džema žinojo, kad pakliuvo į bėdą, bet nežinojo, dėl ko.
– Aš atsiprašau, – ji skubiai iškvėpė ir pažvelgė į Merę ir šeichą Karimą. – Labai atsiprašau, tikrai…
– Man neįdomu, – nukirto jis.
Džemai rodėsi, kad sustojo širdis.
– Aš padariau klaidą…
– Klaida yra apsiauti skirtingus batus, pamiršti įkrauti telefoną. Neteisėtai atvykti į šalį svetimu vardu nėra klaida. Jūs neturite leidimo dirbti, vizos, nieko, – šeicho Karimo balse buvo girdėti įsiūtis ir neapykanta. – Tai, ką padarėte, yra nusikaltimas, panele Kouplend.
Džema prispaudė delną prie pilvo melsdamasi, kad neapsivemtų. Šiandien nieko nevalgė. Ji niekuomet nevalgydavo prieš fotosesiją, kad pilvas būtų kuo plokštesnis.
– Kaip galėčiau tai ištaisyti?
Merė skubiai žvilgtelėjo į šeichą Karimą.
Šis tik papurtė galvą.
– Niekaip. Žurnalo darbuotojai privalės stoti prieš teismą ir sumokėti baudą. Jūsų laukia atskiras teismas ir atskira bausmė.
Džema sėdėjo nejudėdama.
– Vadinasi, būsiu atskirta nuo visų?
– Taip. – Šeichas mostelėjo Merei. – Jūs su visa komanda privalote tuojau pat išvykti, mano vyrai jus palydės. – Jis atsisuko į Džemą. – O jūs važiuosite su manimi.
Merė linktelėjo ir išėjo. Džema besidaužančia širdimi stebėjo ją išeinant, tada pažvelgė į šeichą Karimą.
Jis buvo įpykęs.
Prieš trejus metus ji būtų palūžusi. Prieš dvejus – apsiverkusi. Bet taip būtų pasielgusi senoji Džema, kuri užaugo lepinama ir saugoma vyresniojo brolio ir trijų savimi pasitikinčių seserų.
Bet ji nebėra ta mergaitė. Tiesą pasakius, apskritai nebėra mergaitė. Perėjusi pragarą ji tapo stipria moterimi.
– Tai kurgi keliauja jūsų nusikaltėliai, šeiche Karimai? – tyliai paklausė žvelgdama į jo primerktas akis.
– Į kalėjimą.
– Uždarysite mane į kalėjimą?
– Jei rytoj stotumėte prieš teismą, taip, bet jūsų laukia ne teismo tribunolas, o mano genties vyresnysis.
– Kodėl aš būsiu teisiama kitokio teismo nei visa žurnalo komanda?
– Jie nusikalto Saidijai. Jūs… – jis nutilo ir įsistebeilijo į jos dailų atspindį veidrodyje, svarstydamas, kaip ji sureaguos į žinią, – jūs kaltinama prasižengus Karimams, mano giminei. Karališkajai Saidijos šeimai. Jus teis mano genties vyresnysis.
Ji nieko neatsakė, tik nuoširdžiai nustebusi pakėlė vieną antakį.
– Aš nesuprantu. Ką tokio padariau jūsų šeimai?
– Apvogėte ją. Ir užtraukėte gėdą.
– Bet aš jų nė nepažįstu.
– Jūsų tėvas pažįsta.
Džema sustingo. Rodėsi, kad laikas sulėtėjo. Nejaugi blogi jos tėvo darbai ją nuolat persekios? Staiga ji pabūgo tolesnių šeicho žodžių.
– Bet aš – ne mano tėvas.
– Fiziškai ne, bet esate jo atstovė.
– Nesu.
– Esate, – jis sukando dantis. – Arabų visuomenėje šeimos saitai reiškia viską. Kiekvienas žmogus atstovauja savo šeimai, todėl svarbu nuolatos ginti jos garbę. Jūsų tėvas apvogė Karimus ir užtraukė mums nešlovę. Ne tik mums, visai Saidijai.
Ji sunkiai nurijo seiles.
– Bet aš kitokia nei mano tėvas.
– Jūs – jo dukra ir esate čia neteisėtai. Atėjo laikas išpirkti kaltę. Tiek savo, tiek tėvo.
– Bet aš su juo nepalaikau jokių santykių. Nemačiau jo metų metus.
– Dabar ne laikas. Mūsų laukia ilga kelionė. Siūlau paskubėti persirengti, kad galėtume kuo skubiau išvykti.
Džema smarkiai įsitvėrė stalo krašto.
– Prašau.
– Nieko negaliu padaryti.
– Bet jūs – karalius.
– Karaliai reikalauja paklusnumo, nuolankumo ir pagarbos. Net ir iš užsienio svečių.
Ji žvelgė į šeichą nieko nematančiomis akimis, stengdamasi suprasti jo žodžių prasmę. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, svaigo galva.
Niūrusis Tarptautinio Tragadiro oro uosto apsaugos darbuotojas juos perspėjo, kad jo didenybė šeichas Karimas – galingiausias žmogus Saidijoje. Karaliui priklausė šios dykumos plotai ir į visas puses besiritančios smėlio kopos. Net jų vertėjas tyliai pridūrė, jog Jo didenybė šeichas Karimas – ne tik šalies valdovas, bet pati šalis.
Džema lėtai iškvėpė, stengdamasi numalšinti naują panikos bangą. Jai derėjo paklausyti visų šitų įspėjimų. Jai derėjo elgtis apdairiai, o ne desperatiškai.
Desperatiški poelgiai niekuomet nesibaigia geruoju.
Desperatiški poelgiai baigiasi chaosu.
Ji privalo išlikti rami. Viską apgalvoti. Juk turi būti koks nors būdas jį perkalbėti, susitarti. Juk jis neturi polinkio grobti ir kalinti Amerikos ir Britanijos pilietes?
– Aš noriu išpirkti savo kaltę, – tyliai tarė Džema, iš po blakstienų žvelgdama į šeichą Karimą, pastebėdama jo įspūdingą ūgį, plačius pečius ir griežtus bruožus. Vyro išraiška toli gražu nebuvo švelni. Net lūpos buvo rūsčiai sučiauptos.
– Ir išpirksite, – atsakė jis. – Privalote.
Nuo griežto tono Džema net užsimerkė. Šeichas Mikaelis Karimas grožiu prilygo karščiausiems Holivudo aktoriams, tačiau jo akyse nebuvo nė krislo šilumos.
Jis buvo šaltos širdies, tokie vyrai pavojingi, linkę naikinti, tad Džema suprato turėsianti elgtis labai atsargiai ir apgalvotai.
– Ar
