laikų ir puikiai žinau, kad per jūsų tėvą jis neteko beveik viso savo turto. Manau, Dreikonas jau pakankamai sumokėjo Kouplendams. Metas jūsų šeimai prisiimti atsakomybę už klaidas ir patiems kapstytis iš šio purvo.
– Gal tai ir tiesa, bet Dreikonas ne toks žiaurus. Jis nepritartų jūsų… jūsų… – ją nutildė piktas Mikaelio žvilgsnis. Šeicho pyktis tiesiog svilino.
– Kam, panele Kouplend? – paklausė jis tyliai, bet grėsmingai. – Kam gi jis nepritartų?
Džema negalėjo atsakyti. Jos širdis skausmingai daužėsi krūtinėje.
Ji privalėjo būti atsargi ir nepykdyti šeicho, nes jis vienintelis galėjo ją apsaugoti.
Ji turėjo kaip nors palenkti jį į savo pusę, priversti jį susirūpinti, pamatyti ją tokią, kokia yra, tikrąją Džemą. Žmogų. Moterį. Ne Danielio Kouplendo dukrą.
Jai reikėjo pasistengti jį sušvelninti, o ne pykdyti. Jam užtektų spragtelėti pirštais, ir sugriautų jos gyvenimą. Jis išties yra toks galingas ir negailestingas.
Džemos akis svilino karštos ašaros ir virpėjo lūpa, tad ji skaudžiai ją prikando, kad neišleistų nė garso. Ją buvo apėmusi klaiki baimė, bet Džema nežadėjo jai pasiduoti ar pravirkti.
– Jis nepritartų mano elgesiui ir tam, kad nepaisiau jūsų įstatymų, – atsakė kaip įmanydama ramiau ir oriau. – Jis nepritartų mano sprendimui pasinaudoti sesers pasu. Jis būtų piktas, – pridėjo ir pažvelgė šeichui Karimui į akis. – Ir nusivylęs.
Mikaelis Karimas kilstelėjo antakį.
– Jis nusiviltų manimi, – pridėjo ji.
Tada apsišarvavusi drąsa Džema nusiavė batą, pastatė jį šalia kito ir ėmė valytis makiažą.
2
Mikaelis pastebėjo, kaip suvirpėjo Džemos lūpa, bet ji ją tvirtai prikando ir nusisuko į veidrodį.
Jis negalėjo atsistebėti jos ramumu. Juk tikėjosi ašarų. Isterijos. Bet Džema buvo tyli. Mąsli. Ori.
Jis laukė nepaklusnumo ir buvo pasiruošęs dramatiškoms emocijoms, ji beveik pasidavė joms, bet galiausiai susitvardė.
Gal ji ne tokia kvaila, kaip jis manė.
Gal ji išties turi galvą ant pečių, ne tik gražų veidelį.
Mikaelis džiaugėsi, kad mergina nepuolė į ašaras ir isteriją, tikėjosi, kad ji pagaliau pradėjo suprasti, kokia rimta padėtis.
Šiaip ar taip, jis siuto, kad ji sąmoningai pažeidė daugybę tarptautinių įstatymų ir neteisėtai atvyko į šalį su svetimu pasu ir dar išsirengė viešoje vietoje.
Taip elgtis negalima.
Nepriimtina.
Niekas taip nesielgia ir San Fransiske, ir Niujorke.
Tai kodėl ji mano, kad čia bus kitaip?
Jis nuleido antakius ir nužvelgė Džemą primerktomis akims. Be makiažo ji atrodė tokia švelni ir atgailaujanti. Bet visa tai tik vaidyba. Mikaelis neabejojo, kad ji vedžioja jį už nosies. Visai kaip jos tėvas su jo motina… kol privedė ją prie bankroto ir sužlugdė gyvenimą.
Jei Danielis Kouplendas nebūtų primelavęs ir išplėšęs ne tik jo motinos pinigus, bet ir savigarbą, ji vis dar būtų gyva.
Ačiū Dievui, Mikaelis nėra toks kaip motina.
Jis tikrai nesileis apgaunamas dar vieno Kouplendų sukčiaus.
Mikaelis neketino Džemos pasigailėti. Jam nerūpėjo, kad ji apgailestauja. Ar Danielis Kouplendas pasigailėjo jo motinos?Ne. Ar Danielis Kouplendas apgailestavo dėl savo klientų nesėkmių? Ne. Tad ir jo duktė nenusipelnė jokių lengvatų.
– Ar turėsiu advokatą? – tylą nutraukė Džema.
– Ne, – atsakė Mikaelis.
– Ar turėsiu kokį nors įgaliotą atstovą?
– Ne.
Ji nutilo, suraukė antakius ir dar tvirčiau suspaudė lūpas. Kažkodėl tokia susirūpinusi atrodė dar gražesnė nei pozuodama dykumoje, įsisupusi į kailinius ir apsiavusi aukštakulnius batus.
Taip, ji tikra gražuolė, paveldėjusi garsiąją savo motinos figūrą, ir net šitoje ankštoje ir tamsioje palapinėje tviska tarsi brangakmenis, su tais tamsiais žvilgančiais plaukais, žaliomis it briliantai akimis, švytinčia oda, rausvomis lūpomis, tačiau vis vien yra nusikaltėlė.
– Nebus jokių teisininkų, – pridėjo jis, nepatenkintas, kad pastebėjo jos grožį, juk turėjo nejusti jai jokio potraukio. – Aš tiesiog pristatysiu bylą ir teisėjai nuspręs.
– Atstovausite sau?
– Aš atstovauju savo genčiai, Karimų šeimai ir šios šalies įstatymams.
Ji lėtai atsisuko į jį. Jos rankos ilsėjosi ant šlaunų, o šiek tiek praskleistas rausvas kimono atidengė kraštelį pilnos krūties.
– Taigi, jūs liudysite prieš mane?
Jam nederėjo žinoti, kad jos speneliai maži ir rausvi, pilvas plokščias, o klubai tvirti ir apvalaini.
Nederėjo prisiminti. Ar bent nederėjo norėti prisiminti.
– Aš tik pristatysiu faktus, bet nebūsiu teisėjas.
– Ar tie faktai bus išdėstyti anglų kalba?
– Ne.
– Tada galite pasakyti bet ką.
– Kokiu tikslu? – tvirtai nutraukė Mikaelis. – Jūs pažeidėte daugybę įstatymų. Svarbių įstatymų, kurie turi saugoti mūsų šalies sienas ir žmones. Tad tikrai nėra prasmės tirštinti spalvų, jūsų nusikaltimai ir taip rimti. Bausmė bus atitinkama.
Džemos akys žybtelėjo, nežinia, pykčiu ar baime, bet ji nieko nepasakė, tik prikando lūpą.
Lėtai tiksėjo sekundės.
Bene visą minutę tvyrojo sunki tyla, prisirpusi neišsakytų žodžių įtampos.
– Kokio rimtumo? – galiausiai paklausė.
– Gresia kalėjimas.
– Kaip ilgai?
Jam nepatiko šitoks tardymas.
– Ar tikrai norite viską sužinoti dabar?
– Žinoma. Noriu būti pasiruošusi.
– Švelniausia bausmė – nuo penkerių iki dešimties metų. Griežčiausia gali būti iki dvidešimties.
Džema išbalo, pravėrė lūpas, bet nieko
