style="font-size:15px;"> – Tauškalų? – Koulas pro akies kamputį pažvelgė į Marisą. – Žinai, nebesu toks patiklus, koks buvau prieš penkiolika metų. Nuolankiu žvilgsniu manęs neįtikinsi.
Kol kas Marisa pastabą apie nuolankų žvilgsnį nuleido negirdomis.
– Peršingo mokyklai reikia naujos sporto salės. Esu tikra, kad kaip profesionalus ledo ritulio žaidėjas supranti…
− Buvęs ledo ritulio žaidėjas. Patikrink oficialų sąrašą. Įsitikinsi, kad mano pavardės ten nebėra.
– Tavo pavardė vis dar sąrašo viršuje, – Marisa žingsniavo nudaužytu šaligatviu, stengdamasi nė per žingsnį neatsilikti nuo Koulo. Lengvi aukštakulniai – puikus pasirinkimas darbui mokykloje, tačiau dabar ji apgailestavo, kad neapsiavė ko kito.
Koului netikėtai stabtelėjus, kaip reikiant įsibėgėjusi moteris vos į jį neatsitrenkė.
– Sąrašo viršuje? – vyras pašaipiai šyptelėjo. – Turėčiau jaustis pamalonintas.
Marisa pajuto, kad skruostus išmušė raudonis. Koulas kalbėjo taip, lyg moteris norėtų jam įsiteikti. Visgi jai nepavyko to padaryti.
Marisai su vyrais nesisekė kone visą laiką – ar neseniai iširusios sužadėtuvės ne geriausias įrodymas? Nesėkmių lavina prasidėjo jau vidurinėje mokykloje – nuo draugystės su Koulu. Staiga ji pasijuto pažeminta.
Prieš penkiolika metų Marisa su Koulu dažnai sėdėdavo prie vieno stalo, nudelbę akis į knygą. Užtekdavo tik krustelėti, kad jųdviejų kojos susiliestų. Tiesą sakant, ji ne kartą palietė Koulo kojas. Ne kartą jų lūpos buvo susiliejusios aistringam bučiniui…
Marisa šiek tiek atsitraukė.
– Peršingo mokyklai reikalinga tavo pagalba. Per du mėnesius privalome surasti įžymybę, kuri surengtų labdaros vakarą.
Koulas atrodė nepermaldaujamas. Tiesa, jo akyse švystelėjo liepsnelės.
– Nori pasakyti, kad tai tu privalai rasti tą įžymybę. Žinai, pasieškok kito idioto.
– Serengenčių verslo industrijai tai išeitų į naudą, – pasakė Marisa. Šį argumentą ji buvo pasiruošusi iš anksto. – Tai būtų puiki reklaminė kampanija.
Koulas ir vėl apsisuko. Marisa palietė vyro ranką, kad jį sustabdytų.
Ir akimirksniu suprato, kad padarė didžiulę klaidą.
Netrukus abu pažvelgė į vyro raumenis. Marisa akimoju patraukė ranką.
Ji spėjo pajusti, koks tvirtas ir raumeningas yra Koulo kūnas. Vieną kartą prieš penkiolika metų Marisa šį vyrą glamonėjo, garsiai šaukdama jį vardu. O jis, nieko nesigėdydamas, apžiojo Marisos krūtį. Ir ji kada nustos taip audringai reaguoti į kiekvieną šio vyro žodį, prisilietimą, žvilgsnį?
Ji įsistebeilijo vyrui į akis – Koulas žvelgė šaltai ir abejingai. Priminė betoninę statybų aikštelės konstrukciją.
– Tu kažko iš manęs nori, – lyg niekur nieko tėškė Koulas.
Marisa linktelėjo. Pajuto, kaip išdžiūvo gerklė ir staiga tapo labai karšta, nors lauke tvyrojo šaltis.
– Žinai, ką? Niekada nepamiršiu išdavystės ir už ją neatleisiu. Gali manyti, kad esu nelankstus, tačiau faktų užmiršti negalima.
Marisa išraudo. Ji jau seniai svarstė, ar Koulas žino, kas papasakojo apie jo išdaigas mokyklos administracijos atstovams. Tąsyk Koulas buvo pašalintas iš mokyklos ledo ritulio komandos – ko gero, dėl to tais metais Peršingo komanda netapo mokyklų lygos čempione. Pasirodo, Koulas tvirtai žino, kas jį įskundė.
Marisa turėjo savų dingsčių taip pasielgti, bet, regis, Koului jos buvo nė motais. Nei tada, nei dabar.
– Koulai, vidurinės mokyklos laikai jau seniai praeity, – švelniai čiulbėjo ji.
– Būtent. Viskas liko ten ir tikrai nežadu nieko keisti.
Nors prabėgo penkiolika metų, jo žodžiai Marisą vis dar skaudino. Jai užgniaužė krūtinę, ėmė trūkti oro.
Netrukus vyras pirštu parodė į automobilį.
– Jis tavo?
Marisa nė nepastebėjo, kaip jie atsidūrė šalia jos transporto priemonės.
– Taip.
Koului pravėrus automobilio duris, ji lėtai nulipo nuo šaligatvio.
Marisai apsvaigo galva. Moteris lėtai lingavo į šonus.
Visgi ji stengėsi oriai išlaikyti pusiausvyrą. Dar keli žingsniai ir šis nemalonus susitikimas bus baigtas…
Netrukus Marisai visiškai aptemo akyse. Bet prieš tai ji dar spėjo pagalvoti: reikėjo papietauti…
Staiga Koulas nusikeikė, o sunkus geltonas šalmas nukrito ant šaligatvio. Jis sugavo nusilpusį, bejėgiškai susmukusį moters kūną.
Sąmonę atgavusi Marisa išgirdo ją vardu vis kviečiantį Koulo balsą.
Ji trumpą akimirką prisiminė aistringą laiką su Koulu, jiems dar besimokant vidurinėje mokykloje. Bet vėl pajutusi statybų aikštelės kvapus, Marisa suvokė, kas nutiko, ir grįžo į tikrovę.
Ji gulėjo ant tvirtų, šiltų Koulo rankų. O neperšlampamas paltas dengė ją lyg kokonas.
Atsimerkusi įsistebeilijo į vyrą. Gelsvai žalsvos Koulo akys atrodė labai susirūpinusios.
Dabar ji turėjo progą iš labai arti patyrinėti naują vyro randą ant kairiojo skruosto. Žymė buvo gana ryški, šiek tiek naujai apdraskyta. Galbūt Koulas skutasi prastais peiliukais? Marisa troško kilstelėti ranką ir paliesti randą pirštais.
Koulas susiraukė.
– Gerai jautiesi?
Marisa išraudonavo.
– Taip, nuleisk mane.
– Ne pats geriausias sumanymas. Tikrai pajėgsi atsistoti?
Kad ir kokios traumos privertė Koulą baigti ledo ritulininko karjerą, vyras vis dar buvo stiprus ir išlaikė ant rankų apvalių formų moterį. Koulas Serengetis – tikras raumenų kalnas, slepiantis didžiulę jėgą.
– Man viskas gerai! Prisiekiu.
Būgštaudamas dėl Marisos būklės, Koulas nuleido rankas. Jai atsistojus ant šaligatvio, vyras šiek tiek atsitraukė.
Marisa jautėsi pažeminta. Gėda buvo tokia stipri, kad moteris negalėjo nė pažvelgti Koului į akis.
– Visai kaip senais laikais, – ironiškai mestelėjo vyras.
Tarytum Marisai reikėtų tai priminti. Vieną kartą ji nualpo kartu besimokant bibliotekoje.
