klausti, ar atsivežė Bleiką?
– Užjaučiu, Metai, – tarė Kim ir nežinodama, ką dar pasakyti, pakartojo: – Labai užjaučiu dėl netekties. Ypač kai viskas nutiko tokiomis aplinkybėmis.
– O ar yra kokios nors aplinkybės, kai lengva prarasti žmoną?
– Gerasis Dieve, ne, žinoma, kad ne! Turiu galvoje laikraščių antraštes ir erzelį bulvarinėje spaudoje. Galiu tik įsivaizduoti, kad tau taip pat sunku kaip ir mums.
– Ne, – atsakė jis po sunkios pauzės. – Nemanau, kad gali įsivaizduoti.
Jis buvo teisus ir Kim pajuto, kaip emocijos užgniaužė gerklę, todėl kelias įtemptas akimirkas nesugebėjo išspausti nė žodžio. Būtų lengviau susitikus akis į akį, panašiai kaip grįžus namo ir pamačius Sonią su Rajenu.
– Ar galime susitikti kavos? – dar kartą paklausė.
– Nepasiliksiu po laidotuvių.
Paskutinis žodis trenkė it žaibas, kraujas sustingo Kimberli venose. Laisvąja ranka ji perbraukė per kitą ranką. Kaip oda gali būti tokia šilta, kai viduje ji jaučiasi sustirusi į ledą iki pat širdies?
– Kai viską sutvarkysi, – dusdama tarė ji, – pranešk man, kada ir kur… Norėčiau dalyvauti laidotuvėse.
– Bus tik šeima. Jokių reporterių. Jokių antraščių. Jokių Blekstounų.
Kimberli suprato užuominą. Tai iš skausmo jo balsas skambėjo aštriai lyg deimanto briauna, bet vis tiek pasijuto atstumta, lyg gavusi antausį. Ji staigiai kilstelėjo galvą ir į savo žodžius įmaišė šiek tiek nuodų:
– Man labai gaila, kad nebūsiu su jumis – dėl tavęs, dėl Bleiko, dėl Marisos. Kadangi ir Hovardo nebėra, ko gero, pats laikas pamiršti tą Hamondų ir Blekstounų susipriešinimą, kad nebereikėtų rinktis, kuriai stovyklai nori priklausyti. Negaliu to pakęsti, esu tikra, kad Sonia taip pat. Man pasiūlė vietą Blekstouno deimantų valdyboje. Esu įsitikinusi, kad kaip valdybos narė galėčiau pradėti taisyti sugriautus santykius.
– Nemanai, kad iškils interesų konfliktas dėl tavo darbo Hamonduose?
– Ne, nemanau. Konkurenciją tarp kompanijų sukėlė sena nesantaika ir asmeninės nuoskaudos, kai kurios iš jų dėl mudviejų su Hovardu santykių. Kadangi dabar viskas baigta…
– Ne, – tyliai, bet su tokiu stingdančiu apsisprendimu paprieštaravo Metas, kad Kimberli argumentai subliūško, – niekas nebaigta. Po visko, ką Blekstounas padarė mano šeimai, niekada nebus baigta. Arba bent jau tol, kol tai, ką tas šunsnukis iš mūsų atėmė, bus grąžinta Hamondams. Vienas iš tų dalykų yra mano žmona, kurią laidosiu kitą savaitę, nemanau, kad yra bent menkiausia galimybė mums ją sugrąžinti. O tu kaip manai?
PENKTAS SKYRIUS
– Šįkart viskas. Ačiū, Hole.
Kai viešųjų ryšių specialistė, pateikusi antradienio spaudos iškarpas, išėjo, Rikas uždarė duris jai pavymui. Nors naujų žinių apie paieškas nebuvo, nesurasta nei sudužusio lėktuvo, nei daugiau kūnų, spauda nesiliovė skalambijusi. Šią savaitę visų dėmesys nuo dabartinių tragedijų nukrypo į Hovardo Blekstouno praeities nelaimes: pradedant dvimečio Džeimso Hamondo Blekstouno pagrobimu prieš trisdešimt vienus metus, baigiant Ursulos Blekstoun savižudybe ir Blekstounų rožės vėrinio dingimu.
– Nieko naujo, – sunkiai valdydamas pyktį iškošė Rajenas, nusviedęs puslapį iš nacionalinio laikraščio Rikui ant stalo. – Tikėjausi, kad giliau pakapstys.
O Rikas iš žiniasklaidos nieko daugiau nė nesitikėjo, tik sensacingų antraščių. Visą gyvenimą spauda persekiojo Hovardą Blekstouną, nepalieka ramybėje net ir po mirties, tampo galimą romaną su Marisa, kuris kaba virš jų lyg juodas debesis. Iki šiol jie tik atskleidė jos tapatybę, išspausdino skaudžias gedinčio Meto Hamondo, atvažiavusio į Sidnėjų atpažinti žmonos kūno, nuotraukas, bet po rytoj turinčių įvykti laidotuvių tik šeimos rate spekuliacijų burbulas plyš. Dėl to buvo galima neabejoti, kaip po žaibo reikia laukti griaustinio. Negalima sėdėti ir laukti, kol viskas baigsis. Rikas jautėsi bent jau tiek skolingas Hovardui, jo darbuotojams ir akcininkams.
Rikas negrįžo prie stalo, o atsistojo taip, kad gerai matytų abu vyrus – sėdintį Gartą ir iš kampo į kampą vaikštantį Rajeną. Ketino paaiškinti, kam pasikvietė juos į savo kabinetą kompanijos būstinėje, tiek laiko stebėjęs paieškas iš Blekstouno namų.
– Laukėme, kiek galėjome, bet kadangi naujienų nėra, privalome judėti į priekį. Mes…
– Judėti į priekį? – žodžiai šaute iššovė Rajenui iš lūpų. – Ne, Perini, mes dar nepasiduosime. Ir kaip drįsti sakyti, jog turime liautis tikėję, kad mano tėvas gyvas?
Rikas nė nekrūptelėjęs sutiko aštrų jaunuolio žvilgsnį. Tokiam priešiškumui jis buvo pasiruošęs. Rajenui nepatiks jo raginimas sušaukti posėdį, nepatiks ir jo nuomonė.
– Nesiūlau pasiduoti. Nei dėl paieškos, nei dėl šios kompanijos, kurią tavo tėvas sukūrė iš nieko, išsinuomojęs lauką ir apsiginklavęs tikėjimu, kad jame turi būti deimantų. Hovardas mūsų nepalaimintų, kad sėdime rankas sudėję ir laukiame, kaip pasibaigs paieška, kuri gali tęstis dar ne vieną savaitę.
Gartas pritariamai burbtelėjo. Permetęs akimis dokumentą tvarkingai sulankstė ir padėjo ant kitų.
– Beveik girdžiu, kaip jis griaudėja iš pykčio dėl gresiančio kompanijos akcijų nuvertėjimo.
– Ar šiandien kaina vis dar krenta? – pasiteiravo Rikas.
– Nuo biržos atidarymo nusmuko dar penkis procentus. Kai tiek tesame verti, kitos savaitės pabaigoje kas antras biržos analitikas siūlys įsigyti kontrolinį mūsų kompanijos akcijų paketą.
– Ne šito aš baiminuosi.
Rajenas atsisuko nuo lango susidėjęs rankas ant klubų, įrėmintas už nugaros stūksančių dangoraižių.
– O ko?
– Meto Hamondo.
– Vis dar tiki, kad jis kaltas?
Riko veidas įsitempė, nors taikyta buvo kur kas žemiau. Bet jis nesuteikė Rajenui pasitenkinimo ir nieko neatsakė. Dėmesį sutelkė į tai, kam čia pasikvietė tuos du vyrus. Grėsmę kėlė ne bevardžiai kompanijų grobikai ar rizikos kapitalo konsorciumai, o keršto trokštančio vyro rankos.
– Hovardui priklauso penkiasdešimt vienas procentas Blekstouno deimantų akcijų. – Jis pasisuko į Gartą, kompanijos sekretorių ir Hovardo valios vykdytoją. – Ar gali pasakyti, kaip jos bus padalytos?
– Lygiomis dalimis tau, Rajenui ir Kimberli.
– Ar negali būti, kad jis, kaip grasino, išbraukė Kim? – paklausė Rikas.
Gartas papurtė galvą.
– Kai lapkritį grįžo po kelionės į Naująją Zelandiją, buvo užsiplieskęs taip
