priėjęs paėmė Kim už rankos. – Gal gali pasakyti Soniai, kad ten atneštų mums kavos?
Kilstelėjusi antakį, metusi žvilgsnį į Kim ranką, kurią Rikas buvo ryžtingai okupavęs, Danielė vos girdimai burbtelėjo kažkokius žodžius, kurie buvo panašūs į puikiai padirbėta, ir paliko juos vienus.
Iš aptemusių Kim akių ir to, kaip staigiai ji truktelėjo ranką, Rikas suprato, kad ir ji pastebėjo tą žvilgsnį.
– Nėra jokio reikalo manęs lydėti, – šaltai metė ji. – Žinau, kaip nueiti iki terasos.
– Nemaniau, kad gali nežinoti.
– Tai paleisk ranką. Danielė jau spėjo susidaryti klaidingą įspūdį.
Rikas kilstelėjo antakį.
– Kokį įspūdį?..
– Neapsimesk kvailiu, Perini. To tikrai nebus.
– Tau vis dar rūpi, ką apie mūsų bendravimą galvoja tavo brolis?
– Nuo tada, kai išsiskyrėme – ne. – Kim prisimerkusi pažvelgė į jį. – Argi ne tu neseniai sakei, kad mudu čia niekuo dėti?
– Plaki mane mano paties žodžiais? Visai nepanašu į tave, Kim.
Ji sviedė į jį žaižaruojantį smaragdinių akių žvilgsnį ir dar atkakliau trūktelėjo ranką. Bet Rikas nepaleido. Atvirkščiai, prisitraukė prie savęs dar arčiau, taip arti, kad Kim suknelės sijonas palietė jo šlaunis, ir jos akyse žybtelėjo baimė. Rikui pasirodė, jog vėsiame tyliame atriumo tipo vestibiulyje girdi pašėlusiai tvaksinčią jos širdį… o gal savo paties? Įsivaizdavo, kaip bučiuoja ją. Kim išsižioja nebyliam protestui, o jis, paklusęs skausmingam troškimui, pasilenkęs įsisiurbia jai į lūpas. Aišku, už savo pastangas užsidirbtų antausį, bet tai nė kiek nesumenkino troškimo. Susilaikė tik Kim akyse išvydęs šmėstelėjusią neviltį. Nuožmus ryžtas tebuvo kaukė, kurią ji užsidėjo ruošdamasi susitikti su broliu. Tačiau po išoriniu kiautu buvo emociškai išsekusi, išsunkta šios dienos įvykių. Rikas žinojo – jei ne šiandien, tai ryt arba poryt žinių bus dar daugiau. Anksčiau ar vėliau kas nors suras sudužusį lėktuvą ir kūnus.
Ne, Kim silpnumu pasinaudoti jis negalėjo. Ypač dabar. Todėl atrado kompromisą – pakėlė įkalintą jos ranką ir priglaudė prie lūpų. Juto, kaip ji priešinasi, pastebėjo, kaip plykstelėjo akys, kai atvertęs nekaltai pakštelėjo į vidinę riešo pusę. Akimirką manė už tai užsidirbsiąs antausį ar bent jau būsiąs išvanotas žodžiais, bet pasigirdę žingsniai nutraukė įtemptą momentą – pasirodžius Gartui Biuikui jis paleido jos ranką.
Kim aiktelėjo – šįkart jos nuostaba persipynė su džiaugsmu – ir šoko ant kaklo Blekstounų kompanijos sekretoriui, artimiausiam ir seniausiam Hovardo draugui. Tai, kad jųdviejų draugystei taip ilgai niekas nepakišo kojos, liudijo begalinę Garto ištikimybę ir nepaprastai ramų būdą. Jis apkabino Kim su nuoširdžiu susižavėjimu, bet jai virš galvos labai rimtai pažvelgė į Riką.
– Rajenas ką tik kalbėjosi su Stavrosu.
Tai buvo policijos departamento žmogus, teikiantis jiems informaciją. Rikui širdis į kulnus nusirito.
– Blogos žinios?
– Apie Hovardą nieko, – patikino Gartas. – Bet pagaliau patvirtintas keleivių sąrašas.
– Ar moteris, kurią jie rado, tikrai Marisa? – pasiteiravo Kim. – Ar ji skrido tuo lėktuvu?
Gartas nenoriai linktelėjo galvą.
– Taip. Jos kūną ką tik atvežė į morgą.
TREČIAS SKYRIUS
– Kūną?! – paklaikusi beveik suklykė Kim. Apsiblaususiomis akimis ji žvilgčiojo tai į Gartą, tai į Riką. – Juk sakei, kad ji gyva. Kad išgyveno. Juk sakei, kad jie…
– Ji mirė gelbėtojų laive, – švelniai paaiškino Gartas, – kai ištrauktą iš vandens gabeno į krantą. Užjaučiu, Kim. Žinau, kad buvote artimos.
– Nelabai artimos.
Kim žodžiai buvo persmelkti gilaus liūdesio ir Rikas svarstė, ar ji mąsto apie Marisą, ar apie jos vyrą Metą Hamondą, su kuriuo tikrai buvo artima. O gal apie jųdviejų sūnų? Rikas sugriežė dantimis. Po velnių, jis tikėjosi, kad tai klaida ir netrukus paaiškės, jog rastoji moteris – ne Marisa Hamond, motina mažo berniuko, nekalto vaikelio, niekuo nenusipelniusio tokios netekties.
– Ar jie įsitikinę, kad tai Marisa Hamond? – perklausė jis.
– Regis, įsitikinę, nes Stavrosas šią žinią mums pranešė nelaukęs oficialaus tapatybės patvirtinimo. Žinoma, pranešė neoficialiai, – pridūrė Gartas.
– Kai paskambinai į Naująją Zelandiją, minėjai painiavą dėl keleivių sąrašo.
– Iš pradžių jame buvo įrašyta viena Blekstouno darbuotoja, – paaiškino Gartas. – Džesika Koter. Ji yra parduotuvės Martino rajone vadovė ir turėjo skristi į atidarymą Oklende.
Šis vardas Rikui buvo negirdėtas, bet jis jau beveik aštuonerius metus kompanijoje dirbo ne su papuošalais.
– Ar negali būti, kad ji yra jūroje rasta moteris?
– Neatitinka nei kūno sudėjimas, nei plaukų spalva, nei apsirengimas. Atrodo, ponia Koter apsigalvojo ir paskutinę minutę išlipo iš lėktuvo. Todėl ir kilo tokia painiava dėl keleivių sąrašo.
– Vadinasi, tai tikrai Marisa Hamond, – į pokalbį įsiterpė Sonia ir pasisukęs Rikas išvydo ją stovinčią arkiniame praėjime į virtuvę. Nors žvilgsnis buvo apkvaitęs nuo sukrėtimo, stovėjo ji tiesiai ir net pamėgino nusišypsoti. – Eikite į svetainę. Ten laukia Danielė su Rajenu, manau, visi turime apie tai pasikalbėti. Užplikiau arbatos ir kavos, jei norėsite ko nors stipresnio – sakykite.
Rajenui Blekstounui tikrai reikėjo ko nors stipresnio – tai buvo aišku be žodžių.
Rikas prisimerkęs nužvelgė jaunesnįjį vyrą ir apstulbo, koks sulysęs ir papilkėjęs atrodė nuolat įdegęs jo veidas. Nesistebėdavo, kad atsidūręs šalia jo Rajenas įsitempdavo lyg nauja spyruoklė, bet per daugelį metų Blekstounuose dar nebuvo matęs jo išskydusio.
Šiandieną, kai atšiaurios žalios jo akys sutiko sesers žvilgsnį, atrodė atsidūręs pavojingai arti to.
– Rikai, kavos?
Sonia tik akimirkai atitraukė jo dėmesį puodeliu juodos stiprios viliojančios kavos, atsisukęs jis išvydo Kim taip stipriai suspaustą brolio glėbyje, kad tarėsi girdįs, kaip traška kaulai. Tai buvo trumpas bežadis apsikabinimas, nė iš tolo neprilygstantis šiltam Sonios, Danielės ar Garto sutikimui, bet visus trūkumus atpirko išgyvenimų intensyvumas.
Pasijutęs lyg įsibrovėlis į šią labai asmenišką akimirką Rikas nusisuko – pastebėjo, kad tą patį padarė ir Danielė. Žaibu trenkė suvokimas, jog šis susitikimas be galo reikšmingas.
