style="font-size:15px;"> – Gal tikrai taip ir yra.
Laklina nusprendė, kad nėra nieko mieliau, nei stebėti, kaip gražus vyras kalbasi su mažu vaiku. Lengvai galėtų filmuotis televizijos reklamoje ir reklamuojamą produktą parduotų tonomis.
– Pabandyk šiąnakt dar kartą, drauguži, – patarė Rimas ir Laklina pastebėjo Linkui taikomą žvilgsnį, sakantį tik nedrįsk ir šį kartą pamiršti.
– Ar jau galime eiti? – suinkštė Šo, tampydamas Rimo ranką.
Rimas linktelėjo, o Laklina pastebėjo nuoširdžią šypseną jo veide. Atvira ir įtaigi, dešimt kartų galingesnė nei anksčiau trumpai blykstelėjusi šypsenėlė. Buvo aišku, kad jam patinka Linko sūnus, o Linkas atrodė visiškai atsipalaidavęs, Šo palikdamas Rimo globai. Visi mieste žinojo, kad Linkas atsidavęs ir savo sūnų saugantis tėvas, todėl turėjo visiškai pasitikėti draugu. Nieko sau pripažinimas, pagalvojo Laklina. Džepsenas gal ir atrodo kaip sporto modelis, bet Linkas jam patiki sūnaus gyvybę, vadinasi, tas vyras tikrai turi įgūdžių.
Laklina klausėsi, kaip Linkas ir jo draugas susitaria, kad šis parveš sūnų namo, ir jau po trisdešimties sekundžių gražuolio vyro ir draugiško berniuko nebebuvo, ji liko viena su Linku. Norėjo sužinoti, kas toks Rimas ir kaip Linkas su juo susipažino. Kad ir kaip keista, ji tiesiog pasiteiravo Linko apie draugą.
– Pažįstu jį visą gyvenimą. Būdami vaikai augome kaimynystėje, – atsakė Linkas. – Vėliau mano mama įsidarbino Konoro namuose namų tvarkytoja ir mes persikėlėme gyventi į jo namus, tačiau nepaisant gyvenimo visai kitose miesto pusėse, sugebėjome su Rimu išlikti draugai.
Neturėtų daugiau klausinėti, bet dar joks vyras nepadarė jai tokio įspūdžio kaip Rimas ir jai buvo smalsu.
– Ar jis dirba tau įmonėje Ballantyne International?
– Dieve, ne, nužudytume vienas kitą, – Linkas papurtė galvą ramiai reaguodamas į merginos klausimą. – Jam priklauso saugos tarnybos įmonė. Rimas tarnavo kariuomenėje, viename iš tų būrių, kurie atlieka svarbias misijas. Turi daugybę karinių apdovanojimų, įskaitant ir kažkokį ypatingą pagyrimą už drąsą. Buvo metas, kai po kelis mėnesius negaudavau iš jo jokių žinių. Tokį gyvenimą gyvena specialiųjų pajėgų vyrukai. Tada… – Linkas sudvejojo ir Laklina pervėrė jį žvilgsniu. Juk jis nenustos pasakoti tokioje vietoje?
– Tada?.. – paskatino mergina, mintyse klausimą palydėdama pliaukštelėjimu.
– Jo šeimoje kilo problemų ir jis turėjo grįžti namo. Jo reikėjo seserims ir mamai. Paliko kariuomenę ir pradėjo dirbti Konoro apsaugos darbuotoju. Jis turi įgimtą verslininko gyslelę, todėl, surinkęs daugiau klientų, įdarbino ir kitus draugus iš kariuomenės ir įsteigė saugos tarnybos įmonę. Suvesk paieškos laukelyje prasminius žodžius neištikimų vyrų persekiojimas arba kibernetinė įmonių apsauga, ir pirmiausia tau išmes visą informaciją apie Jepsen & Associates, – Linkas pasakojo su pasididžiavimu.
Grožis, raumenys ir smegenys. Gerai, kad ji daugiau niekada jo nebepamatys. Tas vyras vaikščiojanti bėda.
Didelė, graži bėda.
– Tai ar nori man papasakoti, kodėl atsiuntei SOS žinutę? – išėjęs iš Lizdelio Rimas sulėtino žingsnį, kad Šo spėtų paskui jį. – Maniau, sutarėme, kad tokias žinutes man siųsi tik kraštutiniais atvejais.
Vyras nesijaudino gavęs iš berniuko vaizdinį pranešimą padėk man, nes tuo metu kaip tik kalbėjosi telefonu su Linku ir žinojo, kad Lizdelyje ramu.
– Tai ir buvo kraštutinis atvejis. Spaikas norėjo, kad tu mane nusivestum į beisbolo stadioną.
Taip ir patikėjau.
– Kraštutinis atvejis yra, kai kas nors būna sužeistas arba kyla gaisras, arba būna daug kraujo. O ne žinutė apie beisbolą iš barzdoto drakono, Šo, – tarė Rimas krikšto sūnui. – Ar Teitė žino, kad pasinaudojai jos telefonu?
Teitė buvo Linko sužadėtinė ir pagrindinė priežastis, dėl kurios jo geriausias draugas vaikšto kvaila veido išraiška, reiškiančia, kad gerai pasimylėjo. Tiesą sakant, Balantainų vyrams visada sekėsi su moterimis. Buvo keista stebėti, kaip vaikystės draugas galiausiai ketina sukurti šeimą. Dar ne taip seniai jie lakstė po Manhataną, mėgaudamiesi geidžiamiausių salos viengungių statusu. Bet staiga visi vienas po kito įsimylėjo. Rimas, užkietėjęs viengungis ir didžiausias įsipareigojimų priešas, dabar juokėsi iš visos širdies.
Jam patiko Paiperė, Sedžė ir Teitė, jis gerbė draugų pasirinkimą. Bet jo jaukus šeimos lizdelis nedomino. Vien pagalvojus apie tai kažkas sugniauždavo gerklę, o skrandis imdavo susitraukinėti.
Jo manymu, santuokai apibūdinti labiausiai tinkami žodžiai – aušinimo skystis…
– Na? – vėl sutelkęs dėmesį į Šo, Rimas suvokė, kad berniukas jam dar neatsakė į klausimą.
– Lyg ir.
Vadinasi, ne. Rimui dar nespėjus berniuko išbarti, Šo pažvelgė į jį didelėmis mėlynomis akimis.
– Tai buvo kraštutinis atvejis, dėde. Būčiau turėję vykti į tetos Paiperės namus, nes tėtis norėjo pasikalbėti su ta ponia. Būčiau turėjęs žaisti su kūdikių žaislais, – pasiskundė Šo. – Kadangi tu tik dirbi, pamaniau, kad galėtume prasiblaškyti.
Tik dirbi… Jei taip galėtų pavadinti vadovavimą milijonų dolerių pelną nešančiai tarptautinei saugos tarnybos įmonei.
– Norėjau, kad išgelbėtum mane nuo žaidimų kūdikių žaislais, – dramatiškai pareiškė Šo.
Manipuliacijų meistras, pagalvojo Rimas, bet, velnias, labai mielas meistras. Vyras atsiduso ir papurtė galvą. Išgyveno brutalias treniruotes, kovėsi mūšiuose kare ir posėdžių salėse, bet Šo jį visiškai suvystė. Jei tik Šo ar bet kuris kitas Balantainas paskambintų, jis nieko negalvojęs viską mestų. Jie šeima. Taip elgiamasi su šeima.
– Ta ponia graži, – gudriai pakeitęs temą tarė Šo.
Graži? Ne. Į ją žiūrint stoja širdis ir pašiurpsta oda. Jis jau, na, daug metų nepatyrė tokios pirmykštės traukos moteriai. Galbūt netgi niekada.
Rimas pažvelgė į išdykusį krikšto sūnaus veidą ir pakėlė vieną antakį.
– Ar nesi kiek per jaunas pastebėti gražias mergaites? – paklausė.
Berniukas suraukė nosį, ir strazdanėlės susirinko į vieną vietą. Dieve, kaip jis myli šitą vaiką.
– Ji mano senelio Konoro tikra dukra. Bet jos jis nebuvo įsivaikinęs kaip tėčio.
– Girdėjau, drauguži.
Vos Balantainai iš Laklinos brolio Taiso Latimoro išgirdo apie jos galimą ryšį su šeima, Rimas nusamdė geriausius tyrėjus, kad šie pasidomėtų jos gyvenimu. Dokumentuose nebuvo nieko ypatingo. Gyveno viena, dirbo Niujorko viešojoje bibliotekoje, atrodė tvarkinga. Niekas neatrodė įtartina, tačiau pažvelgus į byloje įsegtą
