– griežtai paklausė Etanas ir suraukė kaktą. – Dėl didesnio atlyginimo? Puiku. Jau pakėliau.
– Ne dėl pinigų, Etanai, – glaustai atsakė ji.
Ji ir taip čia uždirbo daugiau, nei galėtų tikėtis uždirbti kitoje įmonėje. Etanas labai dosnus savo darbuotojams. Bėda ne čia.
Jis atsistojo.
– Dvi papildomos savaitės atostogų per metus, plius didesnis atlyginimas.
Seidė nusijuokė ir akimirką susvyravo. Jis toks puikus viršininkas, bet kartais būna visiškas neišmanėlis.
– Etanai, aš juk nepanaudoju ir turimų atostogų. Kokia man nauda iš dviejų papildomų savaičių?
– Kalbi neracionaliai.
– Aš pragmatikė.
– Nesutinku.
– Man labai gaila, – tarė ji.
Seidė tikrai apgailestavo. Išeiti visai nenorėjo. Netroško jo niekada nebepamatyti. Tiesą sakant, vien nuo tokios minties suspausdavo širdį. O tai reiškia, kad kitos išeities nėra.
– Tai kas čia dedasi?
– Noriu gyventi, – atsakė Seidė ir pati pasipiktino, kaip beviltiškai nuskambėjo tie du žodžiai.
„Hartų šokolade“ ji dirbo pastaruosius aštuonerius metus, penkerius iš jų buvo Etano padėjėja. Darbo valandos trukdavo nežmoniškai ilgai, ji beveik nematydavo šeimos, o iš augalų, kuriuos įkurdino prieš metus nusipirktame kooperatiniame bute, liko vien stagarėliai, nes ji ten būdavo labai retai ir nepalaistydavo.
Seidė troško romantikos. Sekso. Galbūt savo šeimos, kol dar nepaseno.
– Tu gyveni, – tarė jis pajutęs kaltinimą, kad ją kaip nors apgaudinėjo. – Esi neatskiriama šio verslo dalis. Tu būtina man.
Ak, jei taip ir būtų…
Bėda ta, kad ji jau daug metų įsimylėjusi Etaną. Jausmas vienpusis, neteikiantis vilčių ir Seidė galų gale virs pikčiurna senute. Ne, ji turi išeiti dėl savęs.
Papurčiusi galvą Seidė atsakė:
– Tai darbas, Etanai, o gyvenime svarbu ne tik tai.
– Aš nepastebėjau, – pasiskundė jis.
– Tai ir yra problema, – nenusileido Seidė. – Negi nesupranti? Mes dirbame nežmoniškai ilgai, net savaitgaliais, praėjusiais metais tu mane iškvietei net iš sesers vestuvių, kad padėčiau sutvarkyti painiavą su Motinos dienos užsakymais.
– Tai buvo svarbu, – priminė Etanas.
– Kaip ir Megės vestuvės, – atkirto ji purtydama galvą. – Ne, aš privalau išeiti. Laikas pokyčiams.
– Ir vėl pokyčiai, – burbėdamas Etanas pakilo, apėjo aplink stalą ir atsistojo priešais ją. – Nuo to žodžio mane tikrai pradės pykinti.
– Pokyčiai ne visada būna blogi.
– Ne visada ir geri, – nenusileido jis. – Kai viskas puikiai veikia, kam gadinti?
– Žinau, kad tau nepatiks, gal ir laiką pasirinkau netinkamą, nes atėjau pasikalbėti iškart po ginčo su Geibu, bet man iš tikrųjų reikia pokyčių.
Ji žiūrėjo į žolės žalumo akis ir gailėjosi, kad tenka išeiti. Juodi Etano plaukai buvo susišiaušę – turbūt dėl to, kad ginčydamasis su Geibu juos vis braukė pirštais. Kaklaraištis atsilaisvinęs… jis atrodė toks velniškai gundantis, kad Seidei užgniaužė gerklę.
Kodėl tas vyras ją taip smarkiai veikia visomis prasmėmis? Juk ne vien dėl grožio vos į jį pažiūrėjusi ima ilgėtis? Jis stiprus, išmintingas, tvirtas – toks derinys ją tikrai vilioja. Todėl vienintelis galimas sprendimas – išeiti iš darbo.
Kaip galėtų šitaip geisdama toliau čia likti, kai nėra jokios vilties su juo suartėti?
– Po velnių, Seide, apie ką būtent tu kalbi?
– Apie savo gyvenimą, – atsakė ji, žiūrėdama tiesiai į akis ir vildamasi, kad Etanas pamatys ją, o ne vien patyrusią padėjėją.
Bet to nebus. Seidė čia lyg koks faksas ar naujas kompiuteris. Jos čia reikia tik darbui atlikti.
– Žinai, mano brolis Mikas su savo žmona Džina tik ką susilaukė trečio vaikelio?
Jis žvelgė visai sutrikęs.
– Na ir kas? Kaip tai susiję su tavimi?
– Miko žmona už mane jaunesnė dvejais metais, – Seidė nusivylusi nuleido rankas. – Ji turi tris vaikus. O aš keturis nudžiūvusius augalus.
– Ką, po galais, tai reiškia?
Seidė atsiduso. Žinojo, kad išeiti bus nelengva. Kad Etanas bandys ją sulaikyti siūlydamas didesnį atlyginimą, paaukštinimą, atostogas. Bet tik dabar suvokė, kaip sunku bus jam pasakyti tai, kas iš tiesų jai kelia nerimą. Kas verčia išeiti. Po šimts pypkių, ji ir pati visai neseniai susivokė.
– Noriu šeimos, Etanai, noriu vyro, kuris mane mylėtų… – Tavęs, – kuždėjo vidinis balsas, bet ji tuojau jį užgniaužė. – Noriu vaikų. Man beveik trisdešimt.
– Rimtai? – jis praskleidė švarko skvernus ir susikišo rankas į kelnių kišenes. – Tai štai kur problema. Biologinis laikrodis sutiksėjo?
– Ne dabar, – atsakė Seidė. – Galvojau apie tai jau senokai. Etanai, kasdien dirbame po penkiolika valandų, o kartais dar ilgiau. Aš visą amžinybę nebuvau pasimatyme ir nesimylėjau trejus metus.
Etanas sumirksėjo.
Seidė krūptelėjo, na gerai, šito sakyti nereikėjo. Blogai jau tai, kad apgailėtiną tiesą žino ji pati. Dar blogiau, kad dabar sužinojo ir Etanas.
– Nenoriu tapti žila vieniša (neskaitant kačių, nors man jos nė nepatinka) senute, kuri prisimindama praeitį galėtų pasakyti tik tiek: O, vaikeli, aš buvau tikrai gera padėjėja. Tik mano dėka ta įmonė taip sklandžiai veikė.
– Neatrodo labai blogai.
Susierzinusi Seidė bakstelėjo pirštu į jį.
– Tik dėl to, kad ir pats neturi gyvenimo. – Taip, ji jau labai seniai su niekuo nebuvo suartėjusi. Bet ir jis ne geresnis. – Tu pasinėręs į darbą. Kalbiesi tik su manimi ar Geibu. Turi kone rūmus Deina Pointe, bet niekada ten nebūni. Prie stalo užkandi išsinešti paruošto maisto, o viską, ką turi geriausio, išlieji lentelėse ir sąskaitose, o tai tikrai nesveika.
Vienas juodas antakis pakilo.
– Labai ačiū.
Seidė žengė atbula, nes stovint taip
