vis tiek išeina iš darbo, todėl atsakymą galėtų sužinoti nerizikuodama. Bet abejojo, ar nori sužinoti tiesą. Kartais nuostabi svajonė daug geriau už realybę.
– Kalbame ne apie mane ir mano gyvenimą, – pareiškė Etanas.
– Tam tikra prasme apie tai. Gal jei pasisamdysi kitą padėjėją, kuri išsireikalaus normalios dienotvarkės nuo devynių iki penkių, tu ir pats bent kartkartėmis išlįsi iš biuro.
– Gerai, – jis griebėsi jos pasiūlymo. – Jei nori dirbti nuo devynių iki penkių, tebūnie. Aš susidorosiu.
– Ne, nieko nebus. Prisimeni Megės vestuves? – Pusseserė labai įsižeidė, nes Seidė ištykino iš bažnyčios ir pražiopsojo svarbiausią akimirką. Ir pačiai Seidei buvo nesmagu. – Man tikrai labai gaila, Etanai, bet turiu išeiti. Padirbėsiu dar dvi savaites, pamokysiu mane pakeisiantį žmogų.
– Ką? – jis susikryžiavo ant krūtinės rankas ir lyg mesdamas iššūkį laukė, kol ji pasakys, kas ją galėtų pakeisti.
– Vikę iš rinkodaros skyriaus.
– Turbūt juokauji.
– Ko jai trūksta?
– Ji niūniuoja. Nuolat.
Na, Etanas teisus. Vike skundžiasi ne jis vienas. Dar blogiau, kad mergina tikrai neturi muzikinės klausos.
– Gerai, tada Betę iš buhalterijos.
– Ne, – jis papurtė galvą. – Jos kvepalai – tikra pojūčių kankynė.
Aišku, – pagalvojo ji. – Etanas ras dėl ko prikibti prie bet kurios kandidatės.
Nors jis jaunas, gražus, gundantis vyras, bet pokyčių nekenčia kaip koks devyniasdešimtmetis.
Kaip gerai, kad ji tam pasiruošė.
– O kaip Rikas? Jis jau dvejus metus čia dirba. Daug žino apie verslą.
Etanas dar tvirčiau sukando dantis.
– Rikas sutaria su Geibrieliu. O aš neketinu ištisas dienas ginčytis su savo padėjėju.
Tiesa. Teks griebtis kitokios taktikos. Tegul jis pats pasiūlo pamainą Seidei.
– Tai ką siūlai?
– Tave.
Jis susiraukė, bet dėl to atrodė tik dar labiau gundantis.
Kas jai negerai?
– Mes komanda, Seide. Gera komanda. Kam viską griauti?
Jai patiko, kad Etanas nenori išleisti, bet išeiti reikėjo dėl savo šventos ramybės. Kaip dairysis meilės kur nors kitur, kai jaučiasi taip supančiota Etano Harto? Dieve, kaip apgailėtina.
– Rasiu ką nors, – tvirtai pažadėjo Seidė.
Etanas visai neapsidžiaugė, bet linktelėjo.
– Ir pažadėsi neišeiti, kol tas žmogus nebus tinkamai parengtas dirbti.
Seidė prisimerkė pajutusi spąstus. Jei jis nepritars jokiai kandidatūrai, Seidė negalės nieko mokyti, todėl ir išeiti nepavyks.
– O tu sutiksi pritarti siūlomai kandidatūrai.
Jis gūžtelėjo.
– Žinoma, jei tik tas bevardis asmuo sugebės atlikti tavo darbą.
– Kalbi protingai, – Seidė pakreipė galvą ir įdėmiai jį nužvelgė. – Kodėl aš tavimi netikiu?
– Esi linkusi įtarinėti?
Jo akys žybtelėjo ir Seidės širdis atsakydama šoktelėjo.
Jei rimtai, ji buvo pusiau įsimylėjusi Etaną nuo pat tos akimirkos, kai ėmėsi šio darbo. Per tuos metus galutinai pametė galvą. Pati nežinojo kodėl. Etanas nė iš toli nepriminė idealaus vyro. Seidė ilgai galvojo ir nusprendė, ko iš tiesų nori. Taip, Etanas nuostabus. Net per daug gražus. Moterys verčiasi per galvą, kad tik galėtų prie jo priartėti. Taip, jis sėkmės lydimas verslininkas, bet taip apsėstas darbo, kad daugiau niekam gyvenime neliko vietos. Seidė nė nežinojo, ar jam patinka vaikai, nes niekada nė vieno šalia nepasitaikė. Ji nenumanė, ar jis puikus meilužis, nors ją lankydavo fantazijos, kuriose Etanas būdavo tikras sekso dievas. Jo puikus humoro jausmas, bet juokaudavo retai. Be to, buvo labai sugadintas. Pripratęs gauti, ko panorėjęs.
Ne, Etanas Hartas ne jai skirtas, o jei ji tikisi rasti išskirtinį mylimąjį, reikia atsisveikinti su šiuo darbu.
– Turiu priežasčių būti įtari, – atsakė ji.
– Kam man meluoti? – Etanas apsimetė nustebęs.
– Kad gautum, ko nori.
– Tu mane labai gerai pažįsti, Seide, – tarė jis purtydamas galvą. – Štai dėl to ir esame puiki komanda.
Tikrai puiki. Po velnių. Seidė tikrai nenorėjo išeiti, bet ir likti negalima.
– Etanai, kalbu rimtai, – tarė ji ir pakėlusi smakrą pažvelgė tiesiai jam į akis. – Aš išeinu.
Jis ilgai tylėjo.
– Gerai.
Akimirksniu Etanas atsitvėrė siena, akys tapo neperprantamos.
– Oho, tau puikiai sekasi.
– Kas?
– Per akimirką iš karšto pavirsti šaltu.
– Nesuprantu, apie ką kalbi.
– Aišku, kad supranti, – atsakė Seidė, žiūrėdama į nuostabias akis. – Tai tau būdinga. Kai tik pokalbis ar derybos pasuka tau nepalankia linkme, tuojau pastatai užtvaras. O dabar, kai oficialiai įteikiau prašymą išeiti iš darbo, galiu pasakyti, kad man tai nepatinka.
Etanas susiraukė.
– Tai tiesa?
– Taip, – Seidė įsirėmė rankomis į klubus. – Žinai, visai smagu sakyti tai, ką iš tiesų galvoji.
– Nė nežinojau, kad to nesakai, – nustebo jis.
– O, – nusijuokė Seidė, – nė nenumanai, kaip teko tvardytis per tuos metus. Iki pat šiandien.
Žalios akys prisimerkė.
– Dabar visiškai pasitiki savimi, tiesa?
– Savimi aš visada pasitikėjau, tik retai kada tau pasakydavau, ką galvoju. Reikia pripažinti, – pridūrė, – pasijutau laisva.
Žinoma, darbo jai trūks. Dar labiau trūks Etano. Tačiau taip bus geriausia, o jei jau vis tiek tenka išeiti, leis sau pasimėgauti likusiomis dviem savaitėmis
