er ašaras
Kada Žiškų Juozukas taip gerai pradėjo kalbėti, jog galima buvo ji suprasti be didelio vargo, pamatęs sykį motiną skaitant maldos knygą, jis tarė:
– Kai as užaugsiu didelis, il as skaitysiu knygas. As taip noliu mokėti skaityti, taip noliu!
Tas noras neužgeso jam augant, nežiūrint į tai, jog tėvus nuolat girdėjo sakant, kad mokslas esąs nereikalingas, kad knygos duonos neduosiančios ir kad tik ponų dykaduonių darbas esą knygas skaityti, o bėdiniems žmonėms darbininkams nesą kada tokiais niekais užsiimti.
Juozukas visiškai nemąstė apie tai, ar knyga duos jam duonos, ar mokslas reikalingas, ar ne. Jis ne mokėjo atsakyti į tuos klausimus. Jis norėjo tik mokyties, knyga jį traukė prie savęs, ir gana.
Tą norą mokyties, kurs atsirado jame, Dievas žino, iš kur, padidino dar vienas atsitikimas.
Juozukas ėjo jau septintus metus. Išsivarė jis žąsis į pūdymą1, kurs tuokart buvo tuojau sodžiaus gale, čia pat už ūkininko Urbono sodno2. Lakstydamas po lauką, atbėgo jis prie žabų tvoros3, apsupančios sodną, ir užsimanė pažiūrėti, kas ten tame sodne yra. Įlipęs lig pusės tvoros, žvilgterėjo į vidų ir pasiliko taip, lyg prikaltas. Po obelimi, ant suolelio sėdėjo kažin koks ponas spindinčiomis auksinėmis sagutėmis, ir pasilenkęs žiūrėjo į taip pat, kaip sagutės, blizgančią trobelę, stovinčią prieš jį ant staliuko. Juozukas tuojau pažino, kad tai buvo Urbono sūnus Mykolas, apie kurį visi sakė, kad labai didelius mokslus einąs.
Bet Juozukui netiek rūpėjo jis pats, kiek jo ta trobelė. Spindėjo ji kaip tik tie liktoriai4, kuriuos Maušienė per šabasą5 ant lango statydavo. Labai išsižiojęs, akis išplėtęs, viena ranka už tvoros mieto6 laikydamasis, vaikas žiūrėjo ir žiūrėjo, net mirkčioti užmiršęs.
– Ką čia jis daro? – mąstė vis. – Ką čia jis daro?
Ir matė, kaip ponaitis ėmė vis nuo stalo mažus stiklelius, kišo juos po trobele iš apačios, ir prisiglaudęs, vėl žiūrėjo. Ant stalo gulėjo didelė knygų krūva. Viena tarp jų pasirodė Juozukui tokia didelė, kaip ta, kurią šventadieniais matydavo bažnyčioje ant altoriaus.
– O, Dievulėliau! Argi jis visas tas knygas yra perskaitęs? – pamąstė.
Ūmai7 Juozukas pasijudino; žabai subrazdėjo, ponaitis žvilgterėjo į tą pusę ir pamatė netikėtą savo mokslo tyrinėjimų liudytoją. Patiko jam ir prajuokino jį išsižiojęs iš didelio smalsumo vaiko veidas, ir sušuko:
– Ei, vaikeli, ko taip žiūri iš tolo? Eikš arčiau, geriau pamatysi!
Juozukas, pamatęs, ponaičio akis į save atkreiptas, labai susigėdino ir išsigando.
– Bėgsiu! – buvo jo pirma mintis.
Bet ponaičio pavadinimas jį sulaikė. Stovėjo dar vietoje, abejodamas.
Prasidėjo smarki kova nedrąsumo su smalsumu. Ir nors nedrąsumas buvo begalinis, smalsumas, matyti, dar didesnis, nes išgirdęs dar žodžius:
– Eikš greičiau, nebijok! Tokiu aš čia tau dyvų8 parodysiu, kokių dar niekados nebuvai matęs! – akimirksniu įšoko į sodną ir nedrąsiai prisiartino prie staliuko.
– Ką gi aš tau čia parodysiu? – paklausė ponaitis. – Palauk, parodysiu kuisio9 koją.
Juozukas žiūrėjo, akių nenuleisdamas, kaip jisai, sugavęs kuisį, išrovė jam koją mažutėmis replelėmis, padėjo ją ant stiklelio, kitu plonučiu jį uždėjo ir pakišo po trobele. Tai darydamas, vis šnekino Juozuką. Bet veltui. Vaikas tylėjo, nedrįsdamas niekaip nei žodžio ištarti. Bet kada jau viską pritaisęs, liepė jam veizdėti10, Juozukas, pažiūrėjęs, staiga užmiršo savo nedrąsumą, užmiršo, kad jo klauso ponaitis, ir sušuko.
– O, Dievulėliau! Plaukais apžėlusi! Kaip tik avino!
Paskui ponaitis parodė sparną ir snukį. Juozukas negalėjo atsistebėti, ir vis išreikšdamas šauksmais tą savo nustebimą. Ant galo tarė:
– Kad tokie kuisiai būtų, tai jie ir žmogų galėtų praryti.
Parodęs, ponaitis pasakė, dabar Juozukas galįs sau eiti, nes jam reikia grįžti prie savo knygų. Vai kas labai norėjo pasiklausti, ar gi jis visas tas knygas jau yra išskaitęs, bet nepradrįsęs ir nei žodžio nepasakęs, išspruko per tvorą atgal į pūdymą. Ir kaip tik į pat laiką, nes rado savo žąsis prie pat miežių.
Visą vakarą pasakojo jis apie kuisį ir „trobelę”, nei apie ką kita net mąstyti nebegalėdamas. O ant rytojaus apie tą patį laiką vėl jis nuo savo žąsų atbėgo pas sodną ir pažiūrėjo pro tvorą.
Ponaitis sėdėjo toj pačioj vietojo ir skaitė, bet „trobelės” nebebuvo.
Vaikas pastovėjo valandėlę, bet ponaitis buvo taip įsigilinęs į knygą, jog nei sykio į jį nežvilgterėjo, ir Juozukas, nesulaukęs pavadinimo, sugrįžo nuliūdęs prie žąsų.
Trečią dieną buvo jisai vėl savo vietoje prie tvoros. Tą sykį ant staliuko vėl spindėjo „trobelė”, ir ponaitis žiūrėjo į ją, kaip anąsyk. Juozukui akis prašvito iš džiaugsmo. Pastovėjęs valandėlę ir matydamas, jog ponaitis neatkreipia į jį atidžios11, jis ėmė tyčiomis brazdinti. Tat pagelbėjo. Ponaitis, pakėlęs galvą, tarė:
– Sveikas, vaikeli! Vėl norėtumei pažiūrėti kuisio kojos, ką? Gailu, kad aš laiko neturiu šiandieną. Būčiau parodęs.
Juozukui staigu pasidarė be galo liūdna. Akimis pilnomis ašarų, skubinai nulipo nuo tvoros, ir pažiūrėjęs žąsų, atsisėdo ant žolės po šermukšniu ir pradėjo verkti, kumščiais akis šluostydamas ir šnibždėdamas:
– Taip norėjau pažiūrėti, taip norėjau!
Išsiverkęs, pamąstė, jog nėra ko jau taip labai verkti, nes kad šiandieną ir negavo pažiūrėti trobelės, tai rytoj tikriausiai gaus. Ir nusiramino.
Bet ant rytojaus sodno po obelimi nebebuvo nieko, o vakarą, parėjęs namo, Juozukas išgirdo nuo tėvų, kad Urbonai išleidę jau savo mokytąjį sūnų.
Taip pasibaigė Juozuko idilija.
Nors taip trumpai tesitęsė, paliko tečiaus nebeišdildomus pėdsakus Juozuko sieloje: padidino dar prigimtąjį jo patraukimą prie knygos. Nusprendė jis dabar tapti tokiu pat mokytu vyru kaip Urbonų Mykolas. Paprašys tėtušių leisti jį į tokius pat mokslus, taip kaip Urbonas savo sūnų kad leido. Juk sako, ir Mykolas kitąsyk žąsis ganęs, kaip ir jis – tai kodėl gi jis negalėtų taip pat prasimokyti?
Ir bėgiodamas paskui žąsis, svajojo, kaip jis tapęs tokiu mokytu ponaičiu kaip Urbonų Mykolas, atvažiuos vasarą namo, aukso guzikais12 žibąs, tokią žiūrimąją trobelę nusipirkęs… atsisės sau sodne… Ak tiesa! Juk jie sodno neturi! Yra prie trobos tik mažutis darželis, kur marguliuoja jurginai ir žaliuoja rūtos – o daugiau nieko. Labai gailu pasidarė Juozukui. Bet tuojau nusiramino. Et, niekas! Kerčioje, prie tvoros auga dvi vyšnios; po tomis vyšniomis jis pasistatys staliuką, suolelį ir sėdės, knygomis apsikrovęs. Vaikai subėgs žiūrėti iš tolo, ką jis ten
