abejingumas, parodytas tą baisiąją valandą, kuri turėjo nulemti amžinąjį jų gyvenimą. Nusprendžiau pasitraukti į tokią vietą, kuri mane atskirtų nuo viso pasaulio.“
Trapistų vienuolyno koridoriuose tarp daugelio įrašų matyti vienas, paimtas iš šventojo Augustino: „Retinebant nugae nugarum et vanitates vanitatum antiquae amicae meae.“12
Viena iš daugelio Ransė minčių yra tokia: „Mirštantieji gera arba bloga mirtimi dažniau numiršta tiems, kuriuos palieka, negu patys sau“.
Bosiuė, atsiuntęs gedulingus pamokslus apie Anglijos karalienės ir ponios Henrietės mirtį, Ransė parašė: „Aš paliepiau perduoti jums dvi gedulingas prakalbas, kurios, kaip pasaulio menkystės priminimas, vertas užimti savo vietą tarp atsiskyrėlio knygų, šiaip ar taip, atsiskyrėlis gali žvelgti į jas kaip į dvi jaudinančias mirusių moterų galvas.“13 Ar Bosiuė girdėjo, ką pasakojo apie ponią de Monbazon? Ar darė užuominą į tos moters galvą, perdavęs kitas dvi palaikyti jai kompaniją?
Argi šis stulbinantis pokštas, kurį Bosiuė sau leidžia, neprimena lengvabūdiškos pirmosios ir asketiškos antrosios Ransė gyvenimo pusės?
Sakoma, kad Ransė įpėdiniai trapistų vienuolio celėje galėjo pamatyti ponios de Monbazon galvą, bet atgimusios Trapistų vienuolijos atsiskyrėliai tai neigia; anot išlikusių andainykščių atsiminimų, amžininkai yra matę ne vien mirties paliestą aukos veidą. Pasakojime apie ševaljė de Berteno žygius skaitome tokią pastraipą: „Mes ką tik atvykome į Anė. Stovinčios Dianos de Puatjė statulėlė, be abejo, nėra tokia įdomi kaip ponios de Monbazon galva, kurią abatas de Ransė atsivežė į Trapistų vienuolyną ir kurią išsaugojo įpėdiniai.“
Galų gale poetų užuominos taip pat vertos dėmesio. Mūza nebuvo svetima trapistų tradicijoms: 1681 metais gimusi ponia de Tansen (vadinasi, devyniolika jos metų sutapo su Ransė gyvenimo metais) parašė atsiminimų persmelktus „Grafo de Komenžo memuarus“. Adelaide vadinama ponia de Monbazon vaizduojama kaip paslaptinga atsiskyrėlė, atpažįstama iš to, kaip uoliai rausia sau kapo duobę. Kas pagimdė tokias fantazijas? Tikrai ne audringa vaizduotė ir nesveikos mintys, kurios išdarinėja grimasas dabarties tamsybėse, bet kiti šaltiniai. Komenžo pavardę „paskolino“ vyskupas, su kuriuo Ransė keliavo po Pirėnus. Juk dažnai pasitelkiamos svetimos pavardės, norint nuslėpti tikrus ryšius, o iš atminties neišdildomas vardas išnyra daugybe kitų pavidalų. Žinoma Mopū papasakota istorija apie vieną ir tą pačią moterį įsimylėjusius brolius, kurie kovėsi dvikovoje, o paskui daugelį metų gyveno Trapistų vienuolyne, neatpažinę vienas kito. Dainuojamas Floriano romansas apie Lenvalį ir Arseną; kadaise Kolardo parašė eilėraštį ir pavaizdavo ponios hercogienės de Monbazon mirtį:
Pasimetęs, neramus, aš bėgu į namus,
Galva ir karstas vejasi mane.
Trapistų vienuolyne Ransė buvo užsakęs nutapyti kenčiantį šventąjį Joną Klimaką ir šventojo Sozimo globojamą šventąją Mariją Egiptietę. Abiem paveikslams jis sukūrė įrašus. Atgailaujančiai Marijai buvo skirta dvylikos eilučių epigrama lotynų kalba su šiais žodžiais: „Ecce columba gemente, sponsi jam sanguine lota.“14 Prie šitų netiesioginių nuorodų reikia pridėti Ransė neviltį, ir skaitytojas galės susidaryti nuomonę. Žmonių parašyti metraščiai susideda iš daugybės pramanų pramaišiui su tikromis istorijomis; kiekvieno gyvenimo, kuriam lemta būti įamžintam, gelmėse glūdi romanas, gimdantis legendą – istorijos miražą.
Iš karto po ponios de Monbazon mirties Ransė sėdo į pašto karietą ir patraukė į Verecą: jis tikėjosi vienatvėje rasti paguodą, kurios jam negalėjo duoti žmonės. Atsiskyrimas tik padidino neviltį: linksmumą pakeitė juoda melancholija, naktys pasidarė nepakeliamos; jis ištisas dienas jodinėdavo po miškus, upių ir ežerų pakrantėmis, vardu šaukdamas tą, kuri nebegalėjo atsakyti.
Kai bandydavo suvokti, kad toji būtybė, kuri švytėjo dvare kaip jokia kita tokio amžiaus moteris, mirė, kad pasibaigė jos kerai, kad amžiams pradingo toji, kuri buvo jį vieną išsirinkusi iš visų kitų, jis stebėdavosi, kaip jo siela neatsiskiria nuo kūno.
Kadangi buvo studijavęs okultinius mokslus, išbandė plačiai naudojamas mirusiųjų iššaukimo priemones. Jo literatūrinėje atmintyje meilė atgaivino Simaitos, šaukiančios neištikimą mylimąjį Venerai skirto paukštelio vardu, auką; Ransė meldėsi nakčiai ir mėnuliui15. Jis išgyveno visą laukiančiojo nerimą ir nekantrumą: ponia de Monbazon jį išdavė amžinai; tamsiose ir atkampiose vietose, kuriose mėgsta klaidžioti dvasios, nesušmėžavo joks pavidalas.
Nors Ransė neaplankė Graikijos poetų vizijos, jis patyrė krikščionišką regėjimą. Kartą vaikštinėjo Vereco alėja; jam pasirodė, kad didžiulė ugnis apėmė ūkinius pastatus; jis puolė tenai, jam artėjant ugnis mažėjo; žengus dar kelis žingsnius, gaisras išnyko ir pavirto liepsnojančiu ežeru, liepsnos rijo jo viduryje pusiau panirusį moters kūną. Ransė apėmė siaubas, jis bėgte nubėgo namų link, kelio gale pritrūko jėgų, puolė ant lovos; buvo toks nesavas, kad pirmą akimirką negalėjo ištarti nė žodžio.
Sielos konvulsijos pagaliau nurimo, Ransė liko tik energija, kuri pagimdė ryžtingus sprendimus.
Trapistų prioras Dom Žanas Batistas Laturas buvo parašęs Ransė biografiją; yra likusios kelios rašytinės šio veikalo kopijos, iš kurių buvo cituotos kai kurios ištraukos, tarp jų – ir šioji: „Kol aš klausiau savo širdies paklydimų (čia kalba Ransė), pasileidimu malšinau savo troškulį, o visa tai, ką skaičiau arba girdėjau apie nuodėmę, mane vertė dar labiau nusidėti. Pagaliau atėjo palaiminta diena, kai gailestingasis Tėvas maloniai pažvelgė į mane. Švintant aušrai išvydau pragaro pabaisą, su kuria gyvenau iki šiol; mane surakinęs išgąstis regint šį baisų vaizdą buvo toks išganingas, kad aš negaliu patikėti, jog likau gyvas.“
Ransė padarė atgailą, Tūro vizitiečių vienuolyno motina Luiza jam rekomendavo dvasios vadovą – tėvą Segeną.
Motina Luiza buvo toji pati Luiza Rožė de Lamardeljer, vadinama gražiąja Luizėle, senoji Gastono meilužė. „Luizėlė, – sakė panelė de Monpansjė, kalbėdama apie savo vaikystę, – buvo tamsiaplaukė, dailiai sudėta, malonaus veido ir labai sąmojinga. Poniai de Sen Žorž aš pasakiau: „Jeigu Luizėlė nėra protinga, aš visai nenoriu jos matyti, nors mano tėvelis ją myli.“ Ponia de Sen Žorž man atsakė, kad ji tikrai protinga.“
Ransė pirmiausia ir kreipėsi į motiną Luizą. Visur ir visada, keičiantis žmonių papročiams, iš pasaulio pasitraukusios atgailautojos paspendžia spąstus, kad sugautų kenčiančiuosius, ir atsiranda moterų nusidėjėlių, kurios stengiasi žūtbūt sulaikyti bėglius. Vizitiečių vienuolynas buvo pirmųjų jo gyvenimo pokyčių atrama: motina Luiza gavo daugiau kaip du šimtus Ransė laiškų; būtų įdomu sužinoti, kas rašoma tą Ransė gyvenimo dalį atspindinčiuose laiškuose. Ransė dvasios vadovą tėvą Segeną pakeitė išsilavinęs, nepriekaištingos kilmės tėvas de Mūši.
Ransė iš visur pasiekdavo įvairaus pobūdžio ženklai. „Krikščionių priedermėse“ jis pasakoja tokią žavią istoriją:
„Kartą blogu oru, kai nuo lietaus ir audros reikėjo slėptis po dideliu medžiu, aš pamačiau piemenį, atvirame lauke ganantį savo bandą. Jis man pasakė, kad jam labai smagu ganyti tuos paprastus nekaltus gyvulėlius ir kad jis nenorėtų miręs pakliūti į dangų, jeigu nesitikėtų ten
Visas šventojo Augustino sakinys skamba: „Mano senos draugės puikybių puikybė, tuštybių tuštybė palaikė ir judino mano kūniškąjį apvalkalą.“
Ponia Henrietė (1644–1670), nukirsdinto Anglijos karaliaus ir Prancūzijos princesės Henrietės duktė, Pilypo Orleaniečio, kuris buvo Liudviko XIV brolis, žmona, mirė staiga, kaip manoma, buvo nunuodyta. Jos motina mirė metais anksčiau.
„Štai gailiai burkuojanti balandėlė, nudažyta savo sutuoktinio krauju.“
Turima omenyje antroji Teokrito idilė: jos herojė pamilo vieną Myndo atletą, bet buvo jo palikta; ji veltui jo laukia, nors žino, kad jis myli kitą; norėdama susigrąžinti mylimąjį, Simaita griebiasi magijos, meldžia paukštį gražiagalvį ir Selenę, arba Mėnulį.
