pakeisti.
Beliko sudėlioti šiuos žodžius į skambų posmą ir turėsi dainą apie savo gyvenimą, – pamanė sau, o garsiai pasakė:
– Nežinau, kaip dar galėjau pagelbėti tavo tėvui.
Pasipiktinęs paauglys netikėtai suklupo verkdamas:
– Nenorėjau jo mirties. Ką aš dabar darysiu?
Džeredas norėdamas išlaikyti berniuką ant kojų tvirtai suėmė jį į glėbį, tačiau tam prireikė nemažai jėgų.
– Aš irgi patyriau tą patį, – guodė Džeredas ir kentėjo žinodamas, kas laukia vaikio artimiausiomis dienomis, savaitėmis, mėnesiais. – Reikia laiko, kad atsitiestum. – Džeredas suprato, jog lengva nebus, ir berniukas niekada nepamirš šios dienos.
– Jis rėkė, kad išjungčiau muziką, – kūkčiodamas pasakojo jis, – o aš nekreipiau dėmesio. Jei tik būčiau įsiklausęs, gal būčiau išgirdęs, kaip jis mane kviečia. Galbūt dabar jis būtų gyvas.
Džeredas prisiminė labai panašią jei tik istoriją, kurią jis išgyveno būdamas tokio pat amžiaus kaip šis vaikis, kada jam vienam teko spręsti, ką daryti, kai tėvas patyrė širdies priepuolį. Jei tik jo mama nebūtų išėjusi į vaistinę pirkti skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų ir nebūtų palikusi jo vieno rūpintis sergančiu tėvu. Jei tik Džeredas nebūtų paklusęs tėvui, neleidusiam skambinti pagalbos telefonu, ir nedelsęs, greitoji būtų atvykusi laiku. Jei tik dešimtoje klasėje jis būtų lankęs pasirenkamą pirmosios pagalbos dalyką. Jei tik jis būtų susipratęs nubėgti pas kaimynę, ponią Alvares, dirbusią slaugytoja, pasižiūrėti, ar ji grįžusi, o ne stypsotų šalia tėčio laikydamas jo ranką ir matydamas, kaip jis miršta.
– Tavo tėtis nebuvo sveikas, – kalbėjo Džeredas plekšnodamas berniukui per nugarą. – Jis patyrė labai stiprų širdies priepuolį. Nei tu, nei aš, nei kas kitas nebūtų galėjęs jam pagelbėti.
– Ir ką man dabar daryti? – tyliai paklausė berniukas.
Džeredas uždėjo rankas jam ant pečių ir šiek tiek atsitraukė, kad galėtų matyti berniuko akis.
– Grįžk į kabinetą. Paimk už rankos sesutę, pasakyk, kad tu šalia ir kad tikrai sugebėsi pasirūpinti ja kaip tėvas. Pabučiuok mamą ir pasakyk, jog myli ją, būsi šalia ir kaip galėdamas jai padėsi. – Džeredas supurtė berniuką norėdamas įsitikinti, kad šis klausosi. – Ir ne šiaip sau kalbėk. Parodyk, ką jauti. Būk drąsus. Ir kas benutiktų, neleisk mamai tavęs atstumti, – pasakė Džeredas pagalvojęs, jog taip turėjo pasielgti ir jis – galbūt tada jo gyvenimas nebūtų sugriuvęs.
Galbūt tuomet jis būtų galėjęs išpildyti paskutinį tėvo prašymą: Pasirūpink motina.
– Štai kur jūs, – priėjusi tarė Elė. Džeredas negirdėjo, kaip atsidarė durys. Kaip ilgai ji čia stovėjo? Ką girdėjo? – Ar tu Džimis? – paklausė berniuko, o tas palinksėjo. – Tavęs ieško mama.
Džimis nusisuko nuo Elės, virpėdamas įkvėpė oro ir nusišluostė akis.
– Užjaučiu dėl tėtės, – pasakė Elė ir švelniai paglostė Džimiui pečius.
– Ačiū, – atsakė jis; Džeredas didžiavosi vaikinuku, kuris susitvardė, giliai įkvėpė, atsitiesė ir nuėjo į kabinetą.
Džeredas pasisuko į automobilių aikštelės pusę, kad keletą minučių pabūtų vienas ir atgautų savitvardą – jį prislėgė prisiminimai, kaip anuomet jis grįžo iš ligoninės, kaip pyko motina, kokie baisūs buvo jos kaltinimai ir kaip vėliau daugybę metų ji elgėsi taip, tarsi Džeredas būtų tuščia vieta.
Tikėdamasis nuvyti šalin skaudžius prisiminimus, kurie vėl ėmė veržtis iš atminties užkaborių, Džeredas ėmė galvoti apie smagiausią pastarųjų savaičių dalyką. Apie slaugytoją Elę Foršei.
Jis prisiminė jųdviejų pirmąjį susitikimą ankštoje išblizgintoje pagalbinėje patalpoje, kai dar nežinojo, kad Elė – jo draugo mergina. Džeredas netyčia prisilietė prie Elės siekdamas juostos ritinėlio, juodu sustingo ir suglumę, nes abiem buvo malonu, susižvalgė. Staiga Džeredas sutriko suvokęs, jog Elė taip jį traukė, kad jis vos nepuolė apkabinti ir bučiuoti moters, kurios net vardo nežinojo.
Artima siela? Galbūt.
Jam patinkantis moters tipas? Jeigu galėtų, jis rinktųsi ją.
Graži. Protinga. Linksma.
Puiki slaugytoja, mokanti pavyzdingai elgtis su ligoniais.
Jeigu Džeredas būtų laisvas ir galėtų truputėlį pasilinksminti, Elė būtų pirmoji jo geidžiamųjų sąraše. Bet jis nebuvo laisvas – nei širdyje, nei įstatymo požiūriu.
– Ar gerai jautiesi? – paklausė Elė priėjusi arčiau.
– Tiesiog puikiai. O tu?
– Radai tinkamus žodžius Džimiui. Užjaučiu, kad taip anksti netekai tėvo.
Džeredas neįstengė pažvelgti į Elę.
– Todėl ir tapau gydytoju – norėjau apsaugoti vaikus nuo to, ką patyriau. Ir šiandien man pasisekė, ar ne?
– Tu ne visagalis. – Elė palietė Džeredo ranką ir jo kūnu nuvilnijo raminanti šiluma. Jis ilgesingai troško Elės prisilietimo, tas stiprus jausmas ir jaudino, ir trikdė.
– Tu gaivinai Džimio tėtį dvylika minučių ilgiau, nei tai būtų daręs bet kuris kitas mūsų gydytojas, – kalbėjo Elė. – Ką dar galėjai padaryti?
Džeredas pakreipė nuleistą galvą į šoną, pasižiūrėjo Elei į akis ir sulaikė žvilgsnį. Elės akyse buvo matyti nuoširdus susirūpinimas ir užuojauta. Ištisus jų bendro darbo mėnesius jis dešimtis ar net šimtus kartų matė, kaip tokiu žvilgsniu Elė žiūrėdavo į pacientus, bet niekada į jį. Tačiau užuot pasinaudojęs proga užmegzti atvirą pokalbį, Džeredas nusprendė nekreipti dėmesio į bauginančius, ilgai gniaužtus jausmus, ėmusius kirbėti giliai užgautoje širdyje, ir griebėsi galimybės pajuokauti ir užsimiršti.
– Saugokis, Katyte, – žaismingai sušnabždėjo Džeredas apsižvalgęs, ar kokia pašalinė ausis negirdi meilikavimo, kuris jį pralinksmino, o Elę suerzino. – Nes galiu pamanyti, kad imu tau patikti. – Džeredo nuotaika pasitaisė. – Kad ir kiek besistengtum, regis, aš tave nesuvaldomai traukiu.
– Nešnekėk niekų, – tarstelėjo Elė ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Toks mano darbas – padėti ir užjausti. Tau pasisekė, kad mano pamaina dar nesibaigė.
– Tai gerai, – pasakė Džeredas palinkęs prie Elės. – Gal eikime į kokią nuošalesnę vietelę, kur tu parodysi man dar daugiau savo uuuužuojautos.
Elė įžnybė Džeredui.
Šaunuolė. Drąsi mergina.
– Oi! – šūktelėjo jis trindamasis ranką. – Kur dingo
