tarp jųdviejų stojo kitokia tyla. Kupina neišsakytų Zojos minčių, nors Entonas matė panieką jos veide.
Jis išspaudė kreivą šypseną.
– Taigi jau esate apie mane girdėjusi.
Piktas žvilgsnis, kuriuo ji nužvelgė Entono šypsnį, sugniuždė jį.
– Turėčiau būti kurčia ir akla, kad nebūčiau girdėjusi apie jus, pone Pali, – atkirto Zoja, tada apsisuko ir patraukė į namo gilumą, palikdama jį apsispręsti sekti iš paskos ar ne.
Iš jos elgesio Entonas suprato, kad bet kuriuo atveju paskatinimo iš jos nesulauks.
Teo, tau dar atsirūgs už tai, – niūriai pamanė jis dairydamasis aplink. Namas buvo mažytis, tipiškas Viktorijos laikų terasinis būstas su stačiais siaurais laiptais ir dvejomis pušinėmis durimis, vedančiomis iš prieškambario. Jis buvo gražiai dekoruotas, o grindis dengė gelsvai rudos spalvos kilimas. Tačiau, jei Entonas kada nors būtų pagalvojęs apie tai, kaip Leandras Kanelis gyveno nuo to laiko, kai paliko vieną iš turtingiausių Graikijos šeimų, vaizdas labai skirtųsi nuo kuklios realybės.
Zoja pranyko už tolimiausių durų; įkvėpęs oro Entonas nusekė jai iš paskos. Rado ją stovinčią stebinančiai didelėje virtuvėje, kuri, regis, buvo dar ir svetainė, kurioje stovėjo didžiulė mėlyna sofa ir kėdė, sukuriančios patogią pasisėdėjimo vietą. Vieną kampą užėmė televizorius. Tarp jo ir sofos stovėjo bulvariniais laikraščiais nukrautas kavos staliukas. Kitą kambario pusę užėmė didelis medinis stalas, uždengdamas didžiąją dalį grindų, o prie sienų buvo pritvirtintos pušinės spintelės.
Ant vienos iš jų Entonas pastebėjo išdėstytus kūdikio reikmenis, apie kuriuos nutuokė tik teoriškai. Prie sofos stovėjo kažkas panašaus į vaikišką lovytę, nors jis nematė joje gulinčio kūdikio.
– Jis miega viršuje.
Zoja užklupo jį žiūrint. Entonas pasisuko į ją ir pravėrė burną ketindamas paklausti, kaip laikosi kūdikis, bet ji buvo greitesnė.
– Čia jį erzina žurnalistų šurmulys, ypač, kai jie ima skambinti į duris. Todėl užmigdau jį viršuje, kitoje namo pusėje, kur ne taip girdėti triukšmas.
– Ar skambinote į policiją, kad juos išvaikytų? – paklausė Entonas raukydamasis.
Zoja pažvelgė į jį taip, tarsi jam būtų išaugusi dar viena galva.
– Mes nepriklausome karališkajai šeimai, pone Pali. Policija sako, kad negali nieko padaryti, tad prašymas tokiu liūdnu metu palikti mus ramybėje, mums nepadeda. Atsiprašysiu minutėlei.
Jausdamasis, lyg būtų gavęs antausį už tai, kad buvo toks kvailas, Entonas stebėjo, kaip ji pasisuka ir išeina pro galines duris. Kelias keistas sekundes jis galvojo, kad Zoja pabėgs ir paliks jį čia stovintį it visišką mulkį. Tačiau stebėdamas ją per virtuvės langą matė, kaip ji perėjo papuošta pavėsine, įsprausta į mažą erdvę, ir sustojusi prie galinių kiemo vartelių užstūmė dvi sunkias skląstis.
Entonas sutiko, jog galbūt jis nusipelnė antausio, nes Zoja turėjo užsibarikaduoti, tačiau tai, kad reikėjo užsklęsti vartelius, privertė jį susimąstyti, kas išsmuko pro galinį išėjimą prieš jam ateinant. Vyras? Vaikinas? Ar dėl žiniasklaidos dėmesio jie turėjo tęsti romaną slapčiomis?
Kažkodėl jis nenorėjo per giliai kapstytis, nes mintis, kad Zoja Kanelis dešimt minučių prieš jam pasirodant buvo meilužio glėbyje, jam nelabai patiko. Į jo planus, susijusius su Zoja, nebuvo įtrauktas erzinantis atsikratymas meilužiu.
Užsklendusi vartelius po Siuzės išėjimo, Zoja pasinaudojo proga pabūti lauke ir suimti save į rankas. Iš visų žmonių susitikimas būtent su Entonu Paliu jai sukėlė šoką, bet išgirdus, kad jo balsas skamba kaip jos tėvo, Zoja suprato vos tramdanti ašaras. Ar maža to, kad jis užima jos tėvo vietą? Ar dar turi ir kalbėti jo balsu?
Zoja praleido dar kelias minutes nuiminėdama drabužius, kuriuos paliko džiūti ant skalbinių virvės šįryt, drauge mėgindama sustiprinti gynybą. Ji negalėjo sau leisti pasirodyti pažeidžiama Entono Palio akyse. Zoja žinojo kodėl jis čia. Reikėjo būti gana stipriai, kad atsisakytų bet kokio Entono pasiūlymo nekreipdama dėmesio į jo balsą.
O, tėti, – bejėgiškai pagalvojo ji ir sekundę užmerkė akis trokšdama, kad jis būtų čia. Jos nuostabusis tėvas su savo ramiu, švelniu elgesiu ir, ak, sumenkusiu išdidumu. Jis žinotų, kaip susitvarkyti su tokiu kaip Entonas Palis, ypač šalia stovint jos gražiajai motinai.
Tačiau visa tai apskritai nevyktų, jei jie būtų čia, – priminė sau Zoja. Ne, ji buvo palikta vienui viena ginti Tobį nuo grobuoniškų Teo Kanelio gniaužtų, kuris naudojosi vyriškiu, šiuo metu stovinčiu jos virtuvėje.
Grįžusi Zoja rado Entoną stovintį ten pat, kur jį paliko, bekišantį mobilųjį telefoną į kišenę. Jo asmenybė užėmė visą kambarį, paversdama jį visai mažu. Vyriškis atrodė taip prabangiai, taip išpuoselėtai ir tvarkingai. Anglies juodumo šilkinis, be jokių raukšlelių kostiumas rėmino jo galingą figūrą; veido bruožai buvo tokie tobuli, kad jų negadino nei romėniška nosis, nei stori ir žvilgantys it atlasas juodi plaukai, kurių kirpimas tobulai išryškino galvos formą, nei švariai nuskustas, lyg iškaltas blizgantis jo smakras.
Entonas pakėlė akis ir pagavo jos stebintį žvilgsnį, o Zoja vėl pajuto kūnu perbėgant šiurpuliukus.
– Aš susitariau su apsauginiais, kad neįleistų čia žurnalistų.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
