vasarą praleisiu Nasau. Bet rudenį, kad ir ką motina su patėviu sakytų, stosiu į universitetą. Net jeigu man pačiai tektų mokėti už studijas. Jau ir taip metais atsilikau nuo bendraamžių. Ilgiau nė už ką nelauksiu.
– Aš užmokėsiu, jeigu jie nenorės, – nelauktai pareiškė Piesas. – Galėsi sugrąžinti man pinigus, kai gausi diplomą.
– Padarytumėt tai dėl visai nepažįstamo žmogaus?
Jis truputį suraukė antakius.
– Visiškai nepažįstamo? Juk tu ką tik matei mane nuogą…
Briana nesumojo, ką atsakyti.
– Paisant gerų manierų, derėtų tau pasakyti, kad iki šiol Margo buvo vienintelė moteris, kuri matė mane šitokį, – Pieso akys vėl tapo liūdnos. Jis susigūžė lovoje.
Briana raminamai palietė jo skruostą.
– Pavydžiu jūsų žmonai, – nuoširdžiai prisipažino ji. – Būti taip mylimai – didžiulė laimė.
– Tai buvo abipusis jausmas, – iškošė Piesas pro sukąstus dantis.
– Taip, žinau, – vos girdimai atsidususi, sutiko ji. – Atleiskite, kad taip jus įskaudinau, nors to ir nenorėjau.
– Nė neįsivaizduoji, kaip labai man padėjai, – pakiliai atsakė jis. – Ar žinai, kad tą dieną Luvre ieškojau kelio, kuris mane nuvestų pas ją?
Ji papurtė galvą.
– Žinau tik tai, kad atrodėte labai jau vienišas ir prislėgtas.
– Toks ir buvau. Tu palengvinai mano skausmą. Šiandien jis vėl užplūdo, ir tu vėl buvai šalia, – jis susirado jos blyškias akis. – Aš buvau beperžengiantis ribą, o tu mane sulaikei. Nepamiršiu to. Kai tau ko nors reikės, būsiu netoliese. Turiu namus Nasau, netoli Brauerio. Jeigu būtų striuka, visada gali mane susirasti.
– Būtų smagu turėti draugą Nasau, – prisipažino ji.
Piesas primerkė akis.
– Aš neturiu draugo. Bent jau iki šiol neturėjau, – atžariai pasakė jis. – Esi velniškai keistas draugas mano amžiaus žmogui.
Ji nusišypsojo.
– Jau ketinau sakyti tą patį…
– Žmonės kalbės. Ir tegul, – pasakė jis, sugriebęs jos ranką ir pakėlęs delną prie lūpų. Jis buvo tvirtas ir vėsus, palyginti su alpiai sudrėkusiais pirštais. – Mes dar pasimatysime, Briana.
– Žinau, – ji pajudino pėdas ir įsisiurbė akimis į jo platų tamsų veidą. – Turite žvelgti į priekį. Ateis diena, kai tai nebebus taip sunku. Imkitės to, ką visada norėjote daryti, įgyvendinkite tai, ką esate numatęs, vykdykite projektus.
Jis visas įsitempė.
– Pastaruosius dvejus metus aš slaugiau Margo, kol vėžys ją gyvą suėdė. Nėra lengva mokytis gyventi vienam. Neturiu nieko, kuo galėčiau rūpintis.
Brianos vyzdžiai išsiplėtė.
– Nežiūrėkit taip į mane. Aš esu nepriklausoma, tikrai, – patikino ji.
Pieso akys apsiblausė.
– Tu esi stebuklas, – netikėtai pareiškė jis. – Gal angelų sargų iš tikrųjų esama, ir tu esi manasis. Bet tai – abipusis ryšys. Todėl aš ketinu būti tavuoju. Pasirink kokį tik nori koledžą. Net ir Oksforde. Visur turiu ryšių.
Brianos akys sublizgo.
– Tu nepanašus į pasakų krikštatėvį.
– Išvaizda gali būti apgaulinga. Aš irgi niekada nemačiau tėvelio nuodėmklausio su ilgais šviesiais plaukais.
– Man metas, – prunkštelėjo ji.
– Tai eik. Ačiū tau, – tarstelėjo jis.
– Vieni niekai. Jūs ištversite, – pasakė ji ir sustojusi miegamojo tarpduryje dar kartą pažvelgė į jį. Nurimusi. – Jums… viskas bus gerai. Manau, jums nieko nereikia daryti…
Jis pasirėmė ant alkūnės.
– Ir neketinu nieko daryti, – iškilmingai prisiekė jis.
Akimirką stojo tyla ir Briana pasijuto nejaukiai.
– Rūpinkitės savimi, – išlemeno ji.
– Ir tu taip pat, – atsakė jis.
Ji abejodama pastūmė duris.
– Žinau, kad nenori išeiti, – pasakė jis žemu ir atžariu balsu. – Bet privalai.
Briana žvilgtelėjo į jį pro petį savo didžiulėmis smalsiomis akimis.
– Nesuprantu, – susirūpinusi sušnabždėjo.
– Mes daug sužinojome vienas apie kitą per trumpesnį laiką, nei tai paprastai pavyksta žmonėms, – paaiškino jis. – Tokio ryšio man dar neteko patirti. – Jis santūriai nusišypsojo. – Nevark, mėgindama tai suprasti. Draugystė – nepaprastas dalykas. Tiesiog priimk ją, – pridūrė jis.
– Gerai, – šypsodamasi sutiko Briana.
– Palūkėk minutėlę. Paduok man kelnes.
– Ar ketinate eiti su manimi? – pagyvėjo ji.
– Juokinga mergiūkštė, – niūriai sumurmėjo jis. – Būdamas tokios būsenos įkrisčiau į lifto šachtą. Ne. Ketinu tau kai ką duoti.
– Jeigu norite man sumokėti…
– Gal liausiesi spiginusi mane žvilgsniu? – burbtelėjo jis, traukdamas iš savo piniginės kortelę ir dėdamas ją ant lovatiesės.
– Čia užrašytas asmeninis mano viešbučio apartamentų telefono numeris. Jeigu turėsi rūpesčių ar norėsi su manimi susisiekti, skambink.
Paėmusi kortelę, Briana pakėlė akis į jį.
– Atsiprašau, kad ne taip jus supratau.
– Ir už ką, tiesą sakant, turėčiau mokėti? – irzliai pasidomėjo jis. – Moterys, apie kurias tu galvoji, neapsiriboja tokiu menkniekiu, kaip kelnių nusmaukimas, jos gali truputį daugiau.
Briana aiktelėjo.
– Nešdinkis, – paliepė jis. – Ir pasilaikyk savo purvinas mintis sau, tu bjauri mergiūkšte.
– Liaukitės mane pravardžiavęs, – išdidžiai pareiškė ji. – Neturėjau jokių purvinų minčių.
– Cha!
