Dėkui Dievui, ilgainiui triukšmas nuslopo. Sofijai itin palengvėjo, kai Gertrūda Maksvel paėmusi į rankas vinčesterį išvijo iš namų neištikimą vyrą ir taip nukreipė dėmesį į save.
Kad ir kaip ten būtų, Sofija mylėjo savo mažą jaukią kavinukę. Tai ne vien verslas – tai jos užuovėja, nors stipriai ir gyvybingai įmonei sukurti reikėjo nuolat ir įtemptai dirbti. Ji plušo sunkiai, bet savo darbą mėgo. Kai savaitė baigdavosi, ir ji suvokdavo, kad vos kartą kitą spėjo paflirtuoti su vyru, ką jau kalbėti apie pasimatymus, skubėdavo save nuraminti, kad santykiams dar bus laiko.
Kurgi ne, tikriausiai, kai gyvens senelių namuose.
– Man šovė nuostabiausia mintis! – prisiartinusi sušuko Mildreda.
Sofija nusišypsojo. Mildreda ir nuostabiausia mintis – tai galėjo būti labai pavojinga. Kitados Mildreda dirbo mokytoja – trečioje klasėje mokė ir Sofiją – ir buvo aktyvi Edžertono Krantų bendruomenės narė. Nesuvaldoma ir keista moteris, pasižyminti polinkiu į ryškių spalvų drabužius ir akį rėžiančius derinius. Šiandien vilkėjo trumpomis neoninės citrinos spalvos kelnėmis ir koralų raudonumo palaidine, kuri ryškumu galėjo varžytis su saule. Rėksmingą aprangą papildė stambus turkio ir aukso spalvų kaklo papuošalas, kurį atkartojo brangiais akmenimis nusagstyti sandalai.
– Kurgi jūsų nusikaltimo bendrininkė? – paklausė Sofija.
– Tavo senelė šiandien prastai jaučiasi, todėl liko namie.
Sunerimusi Sofija nusekė paskui Mildredą į vidų ir pradėjo ruošti įprastą jos užsakymą.
– Turėčiau pas ją užsukti. Pažiūrėti, ar viskas gerai.
– Kaip tik šito ir nereikia daryti. Tavo senelė liepė perduoti, kad nesijaudintum ir be rimtos priežasties jos namuose nesirodytum. – Mildreda pirštais pavaizdavo ore kabutes. – Jai viskas gerai, o tu, cituoju: ir taip turi užtektinai rūpesčių.
– Tikrai?
– Kuo tikriausiai. Be to, palikau jos namuose pipirų purškiklį. Ji apsaugota nuo bet kokių atsitikimų.
Sofija vos sutramdė juoką. Mildreda ir jos pipirų purškiklis. Perskaičiusi laikraštyje, kad vietinis nusikalstamumas per pastaruosius metus pakilo dviem procentais, savo rankinėje ji pradėjo nešiotis mažą purškiklį.
– Ponia Mejers, kažin ar prisireiks purkšti pipirais, nors Edžertono Krantuose toks nutikimas neabejotinai sukeltų susidomėjimą.
– Niekada negali žinoti, – atsakė Mildreda, grasindama Sofijai pirštu. – Bet grįžkime prie pagrindinės mano apsilankymo priežasties. Man šovė pati nuostabiausia mintis!
Sofija baigė ruošti latę ir pastatė priešais Mildredą. Lulu grįžusi į vidų į stiklinę vitriną dėliojo šviežiai keptus sausainius.
– Kokia gi, ponia Mejers? – pasidomėjo Sofija.
– Ogi dėl Pavasario šėlsmo šventės. Svarstėme, kas pritrauktų miesteliui dėmesio, o vietos gyventojams suteiktų malonaus jaudulio. – Raudonos Mildredos lūpos išsirietė į plačią šypseną. – Radau tobulą sprendimą. – Pasiraususi plačioje gėlėtoje rankinėje Mildreda ištraukė storą bloknotą, primargintą tik jai vienai būdinga kilpine rašysena. – Meilės loterija.
Lulu purkštelėjo tramdydama juoką. Manydama, kad blogai išgirdo, Sofija kilstelėjo galvą .
– Meilės kas?
– Meilės loterija. Papasakojau tavo senelei, ir jai labai patiko. Visi nesusituokę miestelio vyrai ir moterys privalės užpildyti paraiškas, kad būtų suvesti su kitu nesusituokusiu asmeniu. Kiekvienam tai kainuos tik kelis dolerius, o radę tobulą partnerį privalės eiti į pasimatymą.
– Panašiai kaip tos, kaip jos ten? Internetu teikiamos pasimatymų paslaugos? – pasiteiravo Lulu.
Mildreda tik mostelėjo ranka ir įsidėjo bloknotą į rankinę.
– Su internetu nieko bendro neturėsime. Ieškosime vieni kitiems tinkančių žmonių pagal panašius pomėgius – senamadišku būdu.
– Kokiu senamadišku būdu? – paklausė Lulu.
Mildreda prispaudė ranką prie savo didelės krūtinės.
– Žinoma, vadovaudamiesi nuojauta. Tiksliau, mano nuojauta, nes turiu nepaprastai didelę pasimatymų patirtį.
Sofija žvilgtelėjo į Lulu. Ši metė žvilgsnį į Sofiją. Abi nusprendė neklausinėti Mildredos apie pasimatymų patirtį. Kartais mažai informacijos gali pasirodyti per daug.
– Kažin ar ši idėja tokia jau puiki, – suabejojo Sofija. – Negi manote, kad bus užtektinai norinčių dalyvauti? Juk Edžertono Krantai – ganėtinai mažas miestelis.
Mildreda nepritariamai sumykė.
– Pagal mano tyrimus tinkančiųjų dalyvauti šiame miestelyje yra šešiasdešimt du procentai. Pasirodo, čia gyvena geidžiamiausi jaunikiai.
– Tikrai? – nustebo Lulu. – Tai tegu kas nors nušviečia man į juos kelią , nes jau ilgą laiką dairausi vyro. Ypač vyro, turinčio d-a-r-b-ą.
Sofija nusijuokė. Vargšei Lulu ne kažin kaip sekėsi meilės reikalai, nors ne Sofijai apie tai kalbėti. Pati buvo patikėjusi, kad rado svajonių vyrą, bet greitai susivokė jį tebuvus fantazijos padariniu. Suprato supainiojusi meilę su susižavėjimu ir nekreipusi dėmesio į perspėjamuosius ženklus, kad ponas Teisingasis yra ponas Neteisingasis. Laimė, dar prieš atsidurdama prie altoriaus Sofija atėjo į protą.
Tačiau žiniasklaidai jos istorija neatrodė įdomi. Korespondentus daug labiau intrigavo faktas, kad jaunoji paskutinę minutę pametė jaunikį – būtent toks sakinys prieš padedant tašką turėjo puikuotis laikraščių antraštėse.
– Pavyzdžiui, toks Artas Konvėjus, gyvenantis ant Labelės kalvos, – Mildreda nutraukė Sofijos apmąstymus. – Šis vyrukas gauna neblogą pensiją iš GE [ General Electric (angl.) – antra pagal dydį pasaulio bendrovė, turinti 287 000 darbuotojų ir penkių skirtingų rūšių verslą: energetika, technologijos, kapitalas, NBC Universal ir vartojimo bei pramonės produkcija.] ir turi naujutėlaitį kadilaką. – Vyresniosios moters veide nušvito šypsena. – Pagyvenusių žmonių centre su juo yra apie ką pasikalbėti.
Sofija užgniaužė juoką. Jau dabar įsivaizdavo Meilės loterijos rezultatus – pulkas tinkamų santuokai pensininkų mėgina užmegzti meilės romanus. Tikriausiai lošimų salėje toks sumanymas sukeltų daugiausia nepadorių juokelių. Vis dėlto idėja skambėjo neblogai ir galėjo tapti puikiu labdarai skirtu renginiu.
Sofija žvilgtelėjo į Mildredos užrašus.
– Gal ir pavyktų. Galbūt. Tačiau kažin ar surinktume reikiamą pinigų sumą.
– Tu teisi. – Mildreda prispaudė pirštą prie ryškia koralų spalva dažytų lūpų.
– Nebent… sujungtume loteriją su Pavasario šėlsmo švente,
