juos per galvą. Žiūrėdama tiesiai į skaidriai žalias jo akis ir nekreipdama dėmesio į juoką ir švilpimą, ji ištiesė ranką. – Duokit šen tą prakeiktą liemenę.
Kelė pripažino, kad jis atlaikė išbandymą. Trims naujokams ištįso veidai ir atvipo žandikauliai, o jis nė nemirktelėjo. Nenuleido akių į jos grožybes, pridengtas nėriniais, kaip kad kiti vyrukai. Jis paprasčiausiai ištiesė jai tą nekenčiamą liemenę, susikryžiavo rankas ant krūtinės, taip pat pridengtos neperšaunama liemene, ir barbendamas į ją pirštais laukė, kol Kelė apsivilks savąją.
– Galėjote užsivilkti ir ant marškinėlių, ar ne? – pasiteiravo jis, kai ji baigė rengtis.
– Jokiu būdu, – atšovė ji. – Manote, kad su neperšaunama liemene įgysiu daugiau pasitikėjimo? Ar jau galiu eiti?
Jis ranka parodė, kad eitų pirma jo. Jam mostelėjus, pusiau atraitytos rankovės pakilo dar aukščiau, ir Kelė spėjo pamatyti, kad jo strazdanomis nusėtas dilbis tankiai apžėlęs šviesiai rausvais gyvaplaukiais.
– Seksiu jums iš paskos.
– Koks malonus netikėtumas, – burbtelėjo ji per petį ir krestelėjo galvą.
Kelė energingai žengė pirmyn ir Sebastianas, ramiai eidamas jai iš paskos, šyptelėjo – pirmą kartą šį rytą. Toji Kelė Dankan tikra pikčiurna! Šioje srityje dažniausiai tokios ir dirba, – kurios, regis, nežino, kas jis toks arba visiškai jo nepaiso, ir jam tai patiko. Tai jį stiprino.
Ir ji yra stipri.
Jis ėjo įrėmęs žvilgsnį jai į nugarą, užburtas jos kaštoninių pečius siekiančių plaukų, kurie jai energingai žengiant link tikslo plaikstėsi į šalis. Saulėje sublizgėjo medaus spalvos garbanos, ir akimirką jis pasijuto lyg šampūno reklamoje.
Jos nugara buvo tiesi it styga – tai dėl liemenės. Jai žengiant dideliais žingsniais, džinsai išsitempdavo ir išryškino jos užpakaliuką, kuris buvo… be galo gardus.
Tiesą sakant, Kelė Dankan – labai įdomi mergina.
Ir tai jam taip pat patiko.
Ir dar – nors svaidėsi rūsčiais žvilgsniais, jis nesunkiai galėjo atspėti, kad ji dažnai juokiasi. Kai šyptelėdavo, jos lūpų kampučiai ir neįtikėtinai šviesios akys pakildavo, ir tai buvo labai miela.
Sebastiano nuomone, jai buvo apie trisdešimt, ir jam palengvėjo, kad ji ne kokia neseniai mokyklą baigusi žvali ir žavi dvidešimtmetė, degančiomis iš nekantrumo akimis pakeisti pasaulį. Tiesą sakant, Kelė Dankan nebuvo nei žvali, nei žavi.
Tačiau nebuvo ir prigesusi, kaip dauguma jos amžiaus žmonių, dirbančių tokį darbą, kur pasiekimų maža, o padėkų beveik išvis nebūna. Atvirkščiai, artėdama prie tikslo, ji atrodė stipri ir bebaimė. Ryžtinga. Pasitikinti savimi.
Ji panėšėjo į amazonę.
O ką slėpė juodi jos liemenėlės nėriniai… Jis tvirtai nutarė apie tai kol kas negalvoti.
– Ak, Kele, dėkui Dievui, jūs čia.
– Kas čia vyksta, Nojelene? – piktokai paklausė Kelė, vos nesuklupusi ant vienos iš pertvarų, kuriomis policija buvo atitvėrusi dalį tilto. Gal jam (koks gi jo vardas?) tokia įžanga ir atrodė nepriimtina, bet puikiai tiko Nojelenei, kurią Kelė gerai pažinojo.
Tačiau tai nereiškė, kad jai visiškai nerūpėjo seksualus raudonplaukis derybininkas ir kiti ją atidžiai stebintys žmonės iš, kaip vėliau paaiškėjo, miesto policijos pajėgų.
– Aš tiesiog vaikščiojau… buvau užsisvajojusi, – atsakė mergina įdubusiais suvargusio žmogaus skruostais ir per anksti nuvytusiu veidu, o lengvas vėjelis taršė menkutes jos šviesių plaukų sruogas.
Nojelenė priėjo dar arčiau prie turėklų. Kelė atidžiai ją stebėjo, galvodama apie prarają apačioje.
Nenuleisdama žvilgsnio ji atkakliai žiūrėjo tiesiai į sunerimusias Nojelenės akis, nors jos širdis krūtinėje dunksėjo it pašėlusi.
Ji nežiūrės žemyn.
Ji bijo aukščio.
Ir aukšto rango miesto pareigūnams ji tikrai neišsiduos, kad viduje rauda kaip maža mergytė.
Ji nekentė šio prakeikto tilto. Tiesą sakant, nekentė visų tiltų, bet šio – ypač.
– Su ginklu?
Nojelenė pažvelgė į ginklą taip, lyg matytų jį pirmą kartą.
– Kokiu, ar šituo? – paklausė ji mojuodama juo ore.
Kelė išgirdo, kaip spragtelėjo saugikliai, ir suprato, kad sunerimę policininkai priėjo arčiau ir jas apsupo, pasirengę veikti.
– Nojelene, – tarė ji ir stabdydama iškėlė į viršų rankas. – Neerzink policininkų. Ar jis bent užtaisytas?
Nojelenė suraukė nosį.
– Žinoma, ne.
Aš taip ir maniau.
– Gal gali atiduoti man ginklą? – Kelė ištiesė ranką.
Nojelenė pažiūrėjo į ginklą.
– Jis buvo tėčio.
Kelė, paskubomis susipažinusi su jos byla, žinojo, kad šiandien yra Nojelenės tėvo mirties metinės. Ji linktelėjo galva.
– Žinau.
Nojelenė paklusniai padavė jai ginklą ir Kelė išgirdo prislopintą juoką – daugybė saugiklių sugrįžo į savo vietas, o ginklai – į dėklus. Ji atidavė ginklą tam nepažįstamajam.
Atiduodama kilstelėjo antakį.
– Neužtaisytas. Tik pamanykit, – sumurmėjo ji. – Gal dabar jau galite išvesti savo berniukus?
Sebastianas kreivai šyptelėjo. Jos atkaklumas jį sujaudino, netgi labai, ir jis pagalvojo, kad jau seniai neturėjo moters.
Nuo tada, kai išvyko į Persijos įlanką.
Akimirką žvilgterėjęs į jos lūpas ir pagalvojęs, kad visas jos pasipūtimas išnyktų, jei jas pabučiuotų, jis pakėlė žvilgsnį.
– Betgi mudu žinome, kad tokie reikalai tvarkomi ne taip.
Kelė nurijo seiles. Jo dudenantis balsas palietė slapčiausias jos kūno vieteles. Jautėsi taip, tarsi savo liežuviu būtų perbraukęs jai per lūpas, ir ji vos susilaikė jų neapsilaižiusi.
Ar įmanoma vienu metu jausti baisų susierzinimą ir didelį jaudulį?
Giliai įkvėpusi, kad susitvardytų, ji nenoromis linktelėjo galva.
– Taip, taip, žinau.
– Atviliokite ją čionai, – sušnabždėjo
