dar pyksti ant manęs.
– Tu velniškai teisus, pykstu, – atrėžė ji.
– Rodos, sakei, kad pamiršai mane. – Jis lėtai nusišypsojo.
Brontė norėjo antausiu nubraukti tą šypseną jam nuo veido, ir tik likęs menkas savitvardos ir sveiko proto krislelis ją sustabdė.
– Viena mano dalis visada nekęs tavęs, Luka. Pažaidei su manimi ir numetei kaip nusibodusį žaislą. Tau net neužteko drąsos susitikti ir akis į akį išsiaiškinti, kas buvo blogai.
Jis vėl įsitempė, bet Brontė nekreipė dėmesio ir tęsė:
– Koks vyras pasiunčia vieną iš savo suknistų liokajų, kad sutvarkytų nemalonius reikalus už jį?
Jis atrėmė jos žvilgsnį aptemusiomis akimis.
– Maniau, taip bus paprasčiau. Nemėgstu sąmoningai liūdinti žmonių. Patikėk, Bronte, susitikti akis į akį būtų buvę sunkiau mums abiem.
Brontė užvertė akis.
– Labai arogantiška. Lyg akimirkai tau būtų prabudę jausmai. Tu – beširdis, žiaurus šunsnukis, Luka Sabatini, ir gailiuosi, kad apskritai teko su tavimi susipažinti.
Studijos durys vėl atsidarė.
– Atleisk, kad pavėlavau. Nepatikėsi, kokios spūst… Oi, atsiprašau, – tarė Reičelė Braugem. – Nepastebėjau, kad tu ne viena.
Brontė nutirpusiomis kojomis priėjo prie registratūros staliuko.
– Ponas Sabatinis jau ruošėsi išeiti, – tarė ji, nuožmiai žvelgdama į jį.
Reičelės žvilgsnis šokinėjo nuo vieno prie kito kaip teniso kamuoliukas.
– Jūs – ne vienas iš tėvų, ar ne? – paklausė ji Lukos.
– Ne, – atsakė jis kreivai šypsodamas. – Dar nepatyriau malonumo tapti tėvu.
Brontė negalėjo į jį nė pažvelgti. Jos veidas liepsnojo, ir ji tylomis meldė, kad Reičelė nepaminėtų Elos.
– Tai… – Reičelė plačiai nusišypsojo, jos pilkos akys suspindėjo iš smalsumo. – Pažįsti Brontę, ką?
– Taip, – atsakė Luka. – Susipažinome prieš kelerius metus Londone. Aš Luka Sabatinis. – Jis ištiesė ranką Reičelei.
Prašau, Viešpatie, neleisk jai suprasti, – tylomis maldavo Brontė.
– Reičelė Braugem, – prisistatė Reičelė, paimdama jo ranką ir entuziastingai ją purtydama. – Ė, man rodos, skaičiau apie tave laikraštyje prieš porą dienų. Tu viešbučių verslininkas, ar ne?
– Teisingai, – tarė Luka. – Turiu čia reikalų ir pamaniau, kad bus puiki proga vėl susitikti su Bronte. Planuojame šiandien drauge pavakarieniauti.
– Tiesą sakant, būsiu užsiė… – pradėjo Brontė.
– Ji mielai su tavimi nueitų, – greitai išbėrė Reičelė, pažvelgdama į Brontę taip, lyg ji būtų paskutinė kvailė. – Ji labai retai kur išeina. Kaip tik neseniai jai sakiau, kad reikia prasiblaškyti.
Brontė pažvelgė į draugę žvilgsniu, kuris būtų sustabdęs net ir įsisiautėjusį bulių. Ši tik geranoriškai nusišypsojo ir vėl atsisuko į Luką.
– Tai ar ilgai būsi Melburne? – paklausė, alkūnėmis atsiremdama į registratūros staliuką ir patogiai įsitaisydama, o jos žvilgsnis tiesiog liepsnojo iš smalsumo.
– Pradžiai mėnesį, – atsakė Luka. – Čia turiu kelis tolimus giminaičius. Praleisiu šiek tiek laiko ir Sidnėjuje bei Aukso Krante.
Brontė nenumanė, kad Luka čia turi giminių. Melburne buvo didžiulė italų bendruomenė, taigi nebuvo visai netikėta, kad jis gali čia turėti pusseserių ar pusbrolių, gal net dėdžių ar tetų. Kai buvo kartu, jie neaptarinėjo vienas kito praeities. Brontei visuomet vienas labiausiai intriguojamų dalykų buvo jo uždarumas dėl šeimos reikalų. Atrodė, lyg nori pamiršti, kad yra kilęs iš turtingos ir privilegijuotos šeimos. Luka retai kalbėdavo apie darbą ir, nors jie susitikinėjo pusmetį, niekada nesišvaistė pinigais, kaip dažnai mėgsta elgtis turtuoliai. Žinoma, jie valgydavo prabangiuose restoranuose, bet, be siaubingai brangios išsiskyrimo dovanos, pristatytos vieno iš jo pavaldinių, ji daugiau nieko iš jo negaudavo, išskyrus kartais gėlių. Bet vis dėlto argi jis, pats to nežinodamas, neįteikė jai pačios brangiausios dovanos?
– Na, esu tikra, kad, būdamas čia, Australijoje, puikiai praleisi laiką, – Reičelė nė kiek nesidrovėdama kalbėjo toliau. – Tu nuostabiai kalbi angliškai. Ar esi čia buvęs anksčiau?
– Ačiū. Mokiausi Anglijoje, būdamas paauglys, o kelerius praėjusius metus praleidau keliaudamas tarp mano namų Milane ir Londone. Iki šiol man nebuvo tekę būti Australijoje, bet abu mano broliai čia jau pabuvojo. Vyresniojo brolio žmona – australė, nors jie susipažino užsienyje.
Pradėjo rinkis pirmieji popietinės pamokos dalyviai. Brontė stebėjo, kaip Luka pasisuko į mažų vaikų, atėjusių su savo motinomis arba auklėmis, grupelę. Jis švelniai jiems nusišypsojo ir kelios motinos užsispoksojo; netgi mergaitės spoksojo į jį, lyg jis būtų koks dievas ar įžymybė.
– Atsiprašysiu, – šiurkščiai tarė jam Brontė, pasitraukdama nuo registratūros stalo. – Man reikia dirbti.
– Pasimatysime šįvakar, – tarė Luka, sutikdamas jos žvilgsnį. – Išsinuomojau automobilį, todėl galiu tavęs užsukti, jei duosi savo adresą.
Brontė prisiminė kuklų mažą močiutės butą, kuriame gyvena su Ela, savo motinos namo gale. Prisiminė ir visus vaiko reikmenis, dėl kurių reikėtų pasiaiškinti, jei Luka panorėtų užeiti. Ji nesiruošė jam nieko pasakoti. Jis turėjo progą sužinoti apie kūdikį ir šaltakraujiškai ją praleido.
– Ačiū, ne, – atsakė ji. – Atvyksiu pati.
Jis akinamai nusišypsojo.
– Tai vis dėlto nusprendei sutikti?
Atsakydama ji irzliai į jį pažvelgė.
– Neturiu kito pasirinkimo. Tu grasini man lupikiškai didele nuomos kaina, jei nepaklusiu tavo norams.
Luka ištiesė ranką ir piršto galiuku perbraukė jai per skruostą.
– Tu net neįsivaizduoji, kokie yra mano norai, cara, – švelniai tarė jis ir, nespėjus jai atsakyti, pasisuko išeiti.
Antras skyrius
– Žinoma, pabūsiu su Ela, – vėliau tą vakarą pasakė Brontei Tina Benet. – Šiaip ar taip, ji tuo metu vis tiek jau bus lovoje. Vėl susitinki su Reičelės pusbroliu Deividu? Žinau, kad jis ne tavo skonio, bet, regis, visai neblogas vyrukas.
Brontė apkabinusi
