Aš į tai žiūriu labai rimtai. Galiu sau leisti būti dosnus, be to, tikrai noriu vaiko. Dabar. Mano gimtadienis lapkričio 14-ąją. Truputį daugiau kaip po savaitės. Iki kito gimtadienio noriu laikyti glėbyje nuosavą vaiką. Tada man bus trisdešimt penkeri. – Jis sudvejojo. Atsiverdamas jautėsi pažeidžiamas, bet taip pat suprato, kad turi iki galo paaiškinti savo troškimą. – Trisdešimt penkeri – pati viršūnė. Jeigu turėsiu vaiką, tai turi įvykti dabar. Vis dar esu pakankamai jaunas, kad spėčiau paskui trimetį, ir pakankamai subrendęs, kad priimčiau išmintingus sprendimus dėl vaiko ateities. Jei lauksiu, net metus ar du, vaikui gimstant jau būsiu priartėjęs prie keturiasdešimties. Privalau galvoti toli į ateitį, apie tai, kaip mano amžius atsilieps vaikui paauglystėje, kai jam ar jai būsiu labiausiai reikalingas.
Olivija vėl atrodė labai nustebusi. Kai paklausė, balse nuskambėjo įtampa:
– Tu nerimauji dėl savo… biologinio laikrodžio?
Tonis suirzo dėl to, kaip ji tai pateikė, bet linktelėjo.
– Ko gero, galima ir taip pasakyti.
– Kodėl?
– Kas kodėl?
– Kodėl tu taip labai nori vaiko? Kodėl nenori tiesiog įsitaisyti žmonos ir daryti viską, kaip įprasta? Ir, svarbiausia, kodėl aš?
Ji su juo vis dar ginčijosi. Tonis nusprendė, kad tai geras ženklas, ir pasijuto tvirčiau. Jis įkalbės Oliviją. Juk, šiaip ar taip, būdamas vyras ir daugiau pasiekęs verslininkas turi pranašumą. Kai perėmė verslą, teko sudaryti ir sudėtingesnių sandorių nei šis.
Bet tiesa ir ta, kad Tonis sutiko vos keletą tokių kietų verslininkų kaip Olivija. Tai viena iš priežasčių, kodėl ją pasirinko, vienas iš daugelio dalykų, kuriais žavėjosi.
Jis atsirėmė alkūnėmis į kelius, pasilenkė į priekį ir atkakliai dėstė toliau:
– Noriu vaiko dabar, nes tiek mano jaunesnysis brolis, tiek jaunesnioji sesuo turi vaikų. Jei tiksliau, brolis visai neseniai susilaukė trečiojo vaiko – berniuko, ir aš supratau, kiek daug netenku, kiek daug neteksiu amžiams, jei nesiimsiu skubių veiksmų. Nesuprask klaidingai: man labai patinka būti dievinančiu dėde, turėti galimybę vaikus lepinti, kad jie šauktų ir šokinėtų aplink, kai tik pasirodau. Pajutusi vaiko meilę siela atsigauna, tai bene didžiausias komplimentas, kokio žmogus gali sulaukti.
Bet aš tiems vaikams neturiu jokios įtakos. Taip ir turi būti. Aš nesu jų tėvas, tik dėdė – tinkamas atnešti dovanų ir kartkartėmis duoti nesvarbų patarimą. Bet noriu būti tas, kuris augina, kuris palieka dalį savęs.
Olivija nusišypsojo.
– Pajutai savo mirtingumą?
– Ko gero. Bet ne tik tai. Į verslą orientuotas protas, sėkmingos įmonės sukūrimas ir kolegų pagarba – niekis, palyginti su vaiko auginimu. Mano brolis ir sesuo nusprendė per daug neįsitraukti į verslą, bet jie augina nuostabius, mylinčius, gražius vaikus. Ir tai daug didesnis laimėjimas nei manasis. Noriu daryti ką nors, kas yra tiek pat svarbu. – Tonis pažvelgė Olivijai į akis ir pridūrė: – Ir noriu, kad mane mylėtų taip kaip juos. Besąlygiškai, visiškai.
– Bet jokios žmonos?
– Tokie santykiai kaip mano brolio bei sesers ir jų sutuoktinių, kaip supratau, nelengvai sukuriami. – Toniui taip palengvėjo, kad Olivija jo neišjuokė, jog net nusišypsojo. Rodės, su ja kalbėtis kur kas paprasčiau, nei manė. Jis nė nesusimąstęs apnuogino sielą, to niekada nėra daręs su jokiu kitu žmogumi. – Atrodo, lyg jie su savo antrosiomis pusėmis būtų vienas žmogus. Jie viskuo dalijasi, vienas kitą palaiko ir kartu linksminasi. Linksminasi nuoširdžiai, be jokio sąžinės graužimo. Kartais atrodo, kad jie skaito vienas kito mintis – taip yra susigyvenę. Tai mane stulbina. Kartais net pavydžiu. Atrodo, kad susikurti tokius santykius neįtikėtina, bet juos pamatęs nebenorėčiau tenkintis prastesniais. Deja, neradau moters, kuri tiktų, ir, tiesą sakant, jau pavargau ieškoti. Dauguma moterų negali susitaikyti su tuo, kiek laiko skiriu verslui, nebent jos pačios yra verslininkės. Bet tokiu atveju dauguma jų yra taip įsitraukusios į darbą, taip siekia įsitvirtinti vyriškame verslo pasaulyje, kad neturės laiko nei man, nei tuo labiau vaikui.
Pastebėjęs, kaip Olivija krūptelėjo, jis suprato, jog ji bus priėmusi kritiką asmeniškai.
– Olivija. Nenoriu smerkti. Žinau, moterims viskas daug sudėtingiau nei vyrams, joms retai taikomos tos pačios taisyklės. Ir suprantu poreikį veržtis pirmyn. Dar visai neseniai buvau toks pat.
– Iki tavo verslas liovėsi reikalavęs tiek daug dėmesio.
– Teisingai. – Tonis nė neketino atsiprašinėti už tai, kad pasiekė tikslus. Užsitarnavo poilsį. – Žinai, sėkmė turi ir neigiamą pusę. Vis atrodo, kad moterys domisi ne manimi, o mano banko sąskaita.
Olivija išsižiojo.
– Nejau nenumanai, koks esi patrauklus? Kaip puikiai atrodai? – Ji mostelėjo ranka. – Koks esi… žavus? Patikėk, moterys lakstytų paskui tave, net jei neturėtum viešbučių tink lo.
Tonis atsilošė kėdėje ir sušnibždėjo:
– Ne tu.
Olivija atrodė taip, lyg norėtų nusikąsti liežuvį, bet Tonis nė neketino leisti jai atsiimti žodžių ar užpildyti pakibusią tylą. Staiga jis pasijuto esąs grobuonis, o Olivija – jo grobis. Juto nuo jos žodžių užplūstant energiją, atgaivinančią susidomėjimą, kurio labai ilgai nejautė. Tai suteikė jėgų, nors Tonis kaip įmanydamas stengėsi nekreipti dėmesio į jausmus ir susitelkti į tikslus. Olivijos komplimentai jo planui nebuvo būtini – bet jie suteikė pasitenkinimo.
Be galo susidomėjęs laukė, ką ji sakys toliau.
Olivijos akys nė nekryptelėjo šalin.
– Na, ne. Kaip sakiau, aš turiu kitų tikslų ir nesivaikau vyrų, kad ir kokie jie būtų patrauklūs.
Apgalvodamas jos žodžius Tonis prisimerkė ir nusišypsojo stebėdamas, kaip Olivija muistosi.
– Tai viena iš priežasčių, kodėl tave pasirinkau. Nė karto nepažvelgei į mane gundančiai.
Olivija vėl sumirksėjo.
– Nemanau…
– Žinai, apie ką aš. Nereikės jaudintis, kad priimsi pasiūlymą, norėdama paspęsti man spąstus, nes ne itin manęs trokšti. – Tonis luktelėjo, paskui pasitikslino: – Tiesa?
– A… tiesa.
– Bet tu tobulai tinki man. Jau sakiau, žaviuosi tavo protu. Žinau, kad mano dukteriai ar sūnui, gimusiam iš tokių tėvų kaip mudu, šiuo atžvilgiu nieko nepristigs. Dar tu turi nemažai sveikos nuovokos, tai irgi kelia susižavėjimą. Esi sveika kaip arklys. Patikrinau visus pastaruosius dvejus metus – nepraleidai nė vienos darbo dienos. Esi gero būdo, dosni – visi, kas tave pažįsta, taip sakė. Ir esi tinkamo kūno sudėjimo.
– Tinkamo kūno sudėjimo?
Olivijos balsas skambėjo taip, lyg ją kas smaugtų.
