labai dėkinga.
Juodu drauge patraukė žvyrkeliu iki jo automobilio. Priartėjęs Gajus pamatė plačiai atlapotas užpakalines duris, pro jas kyšojo purvinos rudos pėdos. Ant sėdynės išsidrėbęs vairuotojas priminė negyvėlį.
Moteris stabtelėjo ir įsispoksojo į nekrutantį kūną.
– Viešpatie, jis juk ne…
Automobilį sudrebino palaimingas knarkimas.
– Ne, – nuramino Gajus. – Ei, Puapongai! – jis pabeldė į automobilio stogą.
Vyriškis atsakydamas suknarkė garsiau nei griaustinis.
– Pabusk, Miegančioji gražuole! – Gajus vėl pabeldė. – Atsikelsi, ar teks pirmiau tave pabučiuoti?
– Ką? Kaip? – sustenėjo Puapongas, tada pasimuistė ir pramerkė vieną užraudusią akį. – Labas, bose. Taip greitai sugrįžote?
– Gerai išsimiegojai? – maloniai paklausė Gajus.
– Neblogai.
Gajus maloningai mostelėjo Puapongui, kad šis užleistų užpakalinę sėdynę.
– Klausyk, nenoriu tau įkyrėti, bet gal neprieštarautum? Pasisiūliau pavėžėti šią damą.
Puapongas išsirangė lauk, mieguistas nukėblino į vairuotojo vietą ir susmuko prie vairo. Kelis kartus papurtęs galvą, ant grindų susiieškojo automobilio raktelius.
Atrodė, kad moterį apninka vis daugiau abejonių.
– Jūs tikras, kad jis pajėgs vairuoti? – pakuždomis paklausė ji.
– Šis vyras, – pareiškė Gajus, – turi katino refleksus. Kai būna blaivus.
– O jis blaivus?
– Puapongai! Ar tu blaivus?
Įžeistas iki širdies gelmių vairuotojas atrėžė:
– Negi nematyti, kad nesu girtas?
– Štai ir atsakymas, – tarė Gajus.
Moteris atsiduso.
– Pasijutau kur kas geriau.
Ji ilgesingai žvilgtelėjo į namą. Ant laiptų pasirodęs tailandietis tarnas mojavo atsisveikindamas.
Gajus mostelėjo moteriai lipti vidun.
– Laukia ilga kelionė atgal, į miestą.
Ji tylėjo, automobiliui riedant vingiuojančiu kalnų keliuku. Nors abudu sėdėjo ant užpakalinės sėdynės, daugiausia dviejų pėdų atstumu vienas nuo kito, atrodė nutolusi per milijonus mylių. Žvelgė į gamtovaizdį.
– Ilgokai šnekėjotės su generolu, – prabilo Gajus.
Moteris linktelėjo.
– Turėjau galybę klausimų.
– Jūs žurnalistė?
– Ką? – ji pakėlė akis į Gajų. – Ak, ne. Tai tiesiog… senas šeimos reikalas.
Gajus laukė, ar ji nepasakys daugiau, bet moteris vėl nusisuko į langą.
– Turbūt tas šeimos reikalas be galo svarbus, – tarstelėjo Gajus.
– Kodėl taip sakote?
– Jums išėjus, generolas iškart atšaukė visus susitikimus. Taip pat ir su manimi.
– Jums nepavyko su juo pasimatyti?
– Šnektelėjau tik su sekretoriumi. O juk Kistneris pats pasiūlė susitikti.
Moteris susiraukė akivaizdžiai sutrikusi. Tada gūžtelėjo pečiais:
– Neabejoju, kad aš čia niekuo dėta.
„O aš esu velniškai tikras, kad tai dėl tavęs", – netikėtai sudirgęs pamanė Gajus. Viešpatie, kodėl ta moteris jį taip erzina? Ji sėdėjo visiškai rami, tačiau Gajaus neapleido nuojauta, kad toje dailioje galvutėje bręsta audra. Ji vis dėlto gražutė, nors ir rimtuolė, galiausiai nusprendė jis. Gerai, kad nenaudoja kosmetikos – jei dažytųsi, paprasti merginos bruožai atrodytų banalūs. Anksčiau Gajus nesidomėdavo tokio tipo merginomis. Greičiau jį traukė laisvesnės, gatvės mergiotės. Tačiau ši buvo kitokia. Dūmų spalvos akys, valingas smakras, maža plokščia nosytė, nusėta vos pastebimomis strazdanomis. Moters lūpos, jei pasitaikytų tinkama proga, atrodė sukurtos bučiniams. Nesusimąstydamas Gajus paklausė:
– Kaip ilgai jūs būsite Bankoke?
– Praleidau čia jau dvi dienas. Rytoj išvykstu.
„Po šimts", – pagalvojo Gajus.
– Į Saigoną.
Iš nuostabos jis net išsižiojo.
– Į Saigoną?
– Arba Ho Či Miną. Kad ir kaip jį šiais laikais vadintų.
– Čia tai bent sutapimas, – tyliai tarė Gajus.
– Koks?
– Po poros dienų pats keliausiu į Saigoną.
– Tikrai? – Moteris pažvelgė į jo portfelį, ant kurio buvo įspaustas užrašas „JAV kariuomenės ID laboratorija". – Valstybiniai reikalai?
Gajus linktelėjo.
– O jūs ko skrendate?
Ji žvelgė tiesiai priešais save.
– Šeimos reikalais.
– Aha, – burbtelėjo Gajus, svarstydamas, į kokius velniškus reikalus bus įsipainiojusi jos šeima. – Kada nors lankėtės Saigone?
– Kartą. Bet man tuomet buvo vos dešimt metų.
– Tėvas ten dirbo?
– Panašiai. – Moteris vis dar žvelgė kažkur į tolį. – Mažai prisimenu apie miestą. Dulkėta, karšta, daug automobilių. Nuolatinės spūstys. Ir daug dailių moterų.
– Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Automobilių labai sumažėjo.
– O dailių moterų?
Gajus nusikvatojo.
– O, jos niekur nedingo. Taip pat karštis ir dulkės. Tačiau visa kita pasikeitė.
Kurį laiką jis tylėjo. Tada, lyg būtų šovusi netikėta mintis, pridūrė:
– Jei ten užtruktumėte, galėčiau aprodyti miestą.
