man atrodo, kad viskas vyko vakar, – sumurmėjo ji.
Tebūnie vynas prakeiktas už palaidą liežuvį. Vis dėlto Kloja pasiėmė taurę ir godžiai atsigėrė tikėdamasi gerai apgalvoto Saimono atkirčio.
To nebuvo.
– Tai eisi? – perklausė jis.
– Ar aš eisiu? – ji negalėjo patikėti. Dzingtelėdama pastatė taurę ant stalo. – Tu juokauji, tiesa? – Klausimas retorinis, abu tą žinojo, todėl Kloja varė toliau. – Už jokius pinigus nesutikčiau ten bent pasirodyti. Verčiau… amžiams atsisakysiu ledų nei įkelsiu koją į… – Ji išlenkė kaklą, kad perskaitytų kvietimą. Iš Klojos pasipylė įsiūtis ir ji prunkštelėjo. – Į Tilmano vidurinės mokyklos sporto salę? Vaje, aukštas lygis. Nerado pinigų pokylių salei ar kam nors panašaus?
– Nežinau. Man visai patiktų vėl pamatyti senąją mokyklą, nors sporto salėje ir nepraleidau daug laiko.
Saimonas nusijuokė. Jis buvo moksliukas, ne sportininkas. Šachmatų būrelis, kompiuterių būrelis, debatų komanda – štai kas jį domino. Kloją taip pat. Moksliuko statusas niekada jam netrukdė, o štai jai priešingai.
Kloja prisimerkė.
– Palauk. Nori pasakyti, kad eisi į susitikimą?
Saimonas nužvelgė ją virš vyno taurės. Tiesą sakant, iki šios akimirkos neketino eiti. Tai Klojai reikėjo dalyvauti susitikime. Iš visų Saimono pažįstamų žmonių ją labiausiai persekiojo vidurinės mokyklos vaiduokliai. Tai liudijo ir suglamžytas kvietimas, besaikis makaronų su sūriu rijimas ir vyno gėrimas.
Ji išaugo į žavią, protingą, linksmą ir kūrybingą moterį. Kita vertus, Saimonui Kloja visada atrodė žavi ir linksma, protinga ir kūrybinga. O štai ji save vis dar regėjo absurdiškai iškreiptai. Metas išvaryti demonus. Tam reikėjo, kad Kloja stotų akis į akį su praeitimi. Bet Saimonas negalėjo ir nenorėjo jos vienos išsiųsti į liūto narvą.
– Žinoma. Kodėl ne? – paklausė jis.
– Ar mudu lankėme tą pačią mokyklą? – Violetinio atspalvio lūpų kampučiai nusviro. Jis tikriausiai išprotėjęs, bet tos lūpos vis tiek neįtikėtinai seksualios.
Čia ir buvo bėda. Ir priežastis, kodėl jo draugystės su tokiomis kaip Sara ilgai netrunka. Jų paprasčiausiai nėra ko lyginti su Kloja.
– Tie laikai praėjo, – Saimonas suėmė jos ranką. – Tos merginos tau nė iš tolo neprilygsta, Kloja. Niekada neprilygo.
– Jos pavertė mano gyvenimą pragaru!
– Jos buvo žiaurios, – pritarė Saimonas švelnesniu tonu. – Bet dabar jos nebegali tavo gyvenimo paversti pragaru, nebent pati leisi. Grįžk, stok prieš jas ir parodyk, kiek pasiekei nuo vidurinės mokyklos laikų. Daugeliu dalykų gali didžiuotis.
– Aha, tikrai. – Kloja ištraukė ranką. – Man dvidešimt aštuoneri, aš vieniša, dirbu puse etato ir gyvenu su asocialia kate.
Saimonas mostelėjo ranka.
– Visos katės asocialios. Sakiau, jei nori draugijos, įsigyk šunį.
Mergina sukryžiavo rankas.
– Ar tikrai dabar turi man pamokslauti?
– Atrodo, taip. – Prieš paklausdamas Saimonas luktelėjo. – Ar eisime kartu? Ar dalyvausi su partneriu?
– Partneriu. – Kloja susiraukė, tikriausiai supratusi, ką pasakė, ir nuleido rankas. – Kaip tau tai pavyksta?
– Kas?
– Įkalbėti mane daryti tai, ko visiškai nenoriu?
– Daug metų mokiausi, – atsakė jis.
– Gerai. Kadangi, tavo nuomone, turiu eiti, taip ir bus.
– Dėkui.
– Bet tik todėl, kad žinau, jog antraip niekada man neatleisi. – Kloja nutilo ir išleido ilgą atodūsį.
Abu žinojo, kad ji tik dangstėsi ir buvo dėkinga už postūmį.
– Vieną dieną man padėkosi, – patikino Saimonas.
– Arba amžinai kaltinsiu, kad ilgus metus teks vaikščioti pas psichologą.
– Surizikuosiu. – Saimonas gūžtelėjo pečiais ir vėl įniko į makaronus su sūriu. Skanus patiekalas – viliojo taip pat kaip patempta Klojos lūpa.
Kol Saimonas valgė, ji tylėjo, o tai niekada nebuvo geras ženklas. Tyla reiškė, kad ji galvoja. Tiksliau, rezga planą.
Kaip ir tikėjosi, vos tik jis servetėle nusivalė lūpas, Kloja metė:
– Tu nieko prieš, jei eisiu su kitu, ar ne? Vis tiek galėsime sėdėti drauge. – Jos veidas nušvito. – Ir tu gali eiti su kita. Bus dvigubas pasimatymas. Smagu.
Saimonas nekreipė dėmesio į dilgtelėjimą krūtinėje. Visada pajusdavo tokį skausmą Klojai kalbant apie kitus vyrus. Tiesą sakant, vienas iš argumentų, kurį tą vakarą išsiskiriant metė Sara, buvo tai, ką ji pavadino nesveiku prisirišimu prie tos moters.
Sara ne pirmoji tai prikišo. Ir greičiausiai ne paskutinė. Jis prisirišęs prie Klojos. Ar galėtų būti kitaip? Juodu artimai draugavo nuo vaikystės, palaikė vienas kitą paauglystės gerumo, blogumo ir bjaurumo laikotarpiu. Kartu ištvėrė vidurinę mokyklą, koledžą ir didžiąją dalį trečiojo gyvenimo dešimtmečio. Ji – vienintelis pastovus dalykas jo gyvenime.
– Na? – Susiraukusi Kloja akivaizdžiai laukė atsakymo.
– Kodėl turėčiau prieštarauti? – Net Saimonas girdėjo, kad šiuos žodžius ištarė tuščiai gindamasis. Atsikrenkštė ir nukreipė pokalbį. – Nežinojau, kad su kuo nors susitikinėji.
– Nesusitikinėju. Bet ketinu rasti gražiausią vaikiną, kuriam labiausiai sekasi, netgi jei tektų jam sumokėti, kad eitų su manimi.
Ak, taip. Sraigteliai tikrai sukosi.
– Kloja, tikrai…
Ji pertraukė.
– Taip, tikrai. Noriu, kad Nataša, Feitė ir Tamara vien metusios žvilgsnį į mano gražuolį priseilėtų olimpinio dydžio baseiną.
– Taip, jos gaus ko nusipelniusios, – nutęsė Saimonas.
Nepastebėjusi sarkazmo Kloja linktelėjo.
– Kur ketini susipažinti su tuo Adoniu? – Meldžiu, Dieve, tik ne internete. Saimonas jau dukart atkalbėjo ją nuo draugysčių virtualioje erdvėje.
Mergina šypsojosi pernelyg ryškiai, nors dantys įgavo tokį patį violetinį atspalvį kaip ir lūpos. Saimonas žinojo pakliuvęs į bėdą jai dar nespėjus ištarti:
