ką jūs parduodate? – jau pagautas smalsumo paklausė Brentas. – Prijuostes ir šortus iš nukirptų džinsų?
Šedou nusišaipė:
– Aišku, kad ne. Parduodu marškinėlius, kaip šitie, kurie yra paprasčiausiai juokingi. Ir apatinius, pasiūtus iš minkščiausios medvilnės, kuri, galiu pasakyti, yra daug patogesnė už šilką. – Ji pastebėjo, kaip Brento akys išsiplėtė – tikriausiai dėl to, kad papasakojo, kokius apatinius labiausiai mėgsta. Šedou perėjo parduotuvę ir paėmė nuo lentynos naktinius marškinius. – Kad ir šitie naktinukai. Jie švelnūs, šilti ir patogūs. – Ji įkišo vidun ranką. – Bet kartu ganėtinai permatomi. Matote mano pirštus?
Brentas stebėjo, kaip ji prispaudė ranką prie medžiagos.
– Hmm.
– O daugybė sagučių priekyje – tikras iššūkis. Ar įsivaizduojate, kaip stovite, laukiate, stebite moterį…
– Jūs?
– Bet kuri jūsų trokštama moteris, – patikslino Šedou, – atsisega visas šitas sagutes?
– Galėtų tiesiog nusitraukti naktinius per galvą.
Šedou suirzusi atkirto:
– Tada nebūtų smagu. Turite pasitelkti bent truputį vaizduotės.
– Pasistengsiu nepamiršti.
Ji įsmeigė akis į Brentą, naktinukai liko kaboti ant rankos.
– Gerai. Matau, kad nesate iš tų vyrų, kurie vertina humorą bet kuriuo metu. – Šedou grąžino naktinius marškinius ant lentynos. – Gal vis dėlto norėtumėte užpildyti paraiškos formą konkursui? Man dar trūksta trijų vyrų.
– Pagalvosiu.
Jis bent jau iš karto neatsisakė. Tai Šedou šiek tiek nuramino.
– Nelaukite per ilgai, – įspėjo ji. – Iki lapkričio pabaigos turime nufotografuoti visus dalyvius. Konkursas vyks dvi pirmąsias gruodžio savaites.
– Nufotografuoti? Nutaisiusius kokias gašlias ir nieko neslepiančias grimasas?
– Aišku, kad ne. – Šedou vos nenusijuokė iš pasibjaurėjimo, perkreipusio Brento veidą. Ką jis turi slėpti? Tikėdamasi Brentą nuraminti, paaiškino: – Nebūtina apsinuoginti, bet mes skatiname šiurkštoką įvaizdį. Na, žinote, džinsai ir auliniai. Jei norite, galite parodyti krūtinę, bet tai viskas. Draugai, kuriuos įkalbėjau dalyvauti, vilkėjo flanelinius marškinius ar megztinius. Tai aukščiausios klasės renginys. Jokių gašlių vaizdelių.
Brentas papūtė lūpas, tamsus jo žvilgsnis vėl nuslydo Šedou. Tai ją suneramino.
– Ką darote? – paklausė ji.
– Galvoju.
– O? Apie ką?
– Tiesą sakant, – be galo maloniai šypsodamasis atsakė Brentas, – galvoju apie tai, kad mums reikėtų kartu pavakarieniauti ir aptarti visa tai išsamiau. – Jis reikšmingai pasižiūrėjo į Šedou rankas, ant kurių nebuvo matyti nė vieno žiedo. – Juk nesate niekam pasižadėjusi?
– Tik kokiam pustuziniui vaikinų. Nieko rimta. – Nors ir nenoromis, Šedou pasiūlymu susidomėjo. Brentas atrodė lyg ir abejingas, truputį įsitempęs, bet vis tiek buvo labai gražus vyras ir mokėjo juokauti. – O kaip jūs?
– Ar tai vienas iš kriterijų? – paklausė jis. – Norėdamas dalyvauti konkurse, turiu būti vienišas?
– Ne, tai vienas iš kriterijų, jei norite, kad su jumis vakarieniaučiau.
– Tada, matyt, turėsiu prisipažinti, kad esu vienišas, mieste gyvenu neseniai ir su niekuo nesusisaistęs.
– Viskas iš karto? – Šedou šyptelėjo matydama, kad Brentas su ja flirtuoja. Jai tai patiko. – Iš tiesų ir aš šiose apylinkėse esu naujokė, nors jau turiu keletą draugų, taigi negaliu tvirtinti, kad esu visai viena.
Brentas žvilgtelėjo į laikrodį.
– Aš dabar jau vėluoju į susitikimą, bet galėčiau užsukti jūsų pasiimti po valandos.
Šedou pakreipė galvą ir nužvelgė jį tiriamu žvilgsniu.
– Gal vakarienę kol kas atidėkime. Šiaip ar taip, aš jūsų iš tiesų nepažįstu. Jūsų vardas gali būti Hektoras ir galbūt apie viską man melavote. Bet mielai rytoj papietaučiau. Čia? Kavinėje?
Brentas taip ilgai dvejojo, kad Šedou išsigando, jog jos santūrumas jį atbaidė, bet juk privalo būti atsargi. Ji tai suprato.
Jau buvo susiruošusi pati viską atšaukti, tikėdamasi išgelbėti savo reputaciją, bet Brentas prabilo:
– Jūsų labai gražios akys. Dar nesu matęs tokio rudos spalvos atspalvio. Svaigina kaip viskis. Ar galėtumėte pietauti apie vidurdienį?
Visa tai jis išsakė lėtai, vienu atsikvėpimu. Ar padarė taip tyčia – supynė į viena įžūlius komplimentus ir pasiūlymus tam, kad susilpnintų Šedou budrumą?
– Vidurdienis tinka. Susitiksime ten.
– Ne, aš užsuksiu čia ir keliausime kartu. – Išeidamas Brentas pasiėmė vieną iš jos lankstinukų. Šedou matė, kaip jis įdėmiai perskaitė jos vardą ir parduotuvės numerį, išspausdintus viršutiniame lankstinuko kampe. Brentas išėjo netaręs daugiau nė žodžio, šįkart labai atsargiai žengdamas apledėjusiu šaligatviu.
Jam iškeliavus, Šedou prispaudė ranką prie širdies. Ši pasiutusiai daužėsi į jos delną. Varge, šitoks vyriškis gali padaryti didžiulį įspūdį, o ji jį vos pradėjo pažinti. Vis dėlto Šedou iš karto pamatė, kad Brentas linkęs visada viską kontroliuoti. Įžūlus jos elgesys jam ir nepatiko, ir kartu intrigavo.
Šedou pamanė, kad pietūs turėtų būti įdomūs.
Visą ilgą naktį svarstęs įvairias galimybes, Brentas nusprendė, kad yra patenkintas nuomodamas prekybos plotą Šedou Kalahan. Labai patenkintas.
– Mike, man reikia, kad surastum vieną segtuvą.
– Gerai, pone Bramvelai. Kurį?
Brentas atsilošė darbo krėsle, nenuleisdamas akių nuo ant stalo atversto lankstinuko.
– Panelės Šedou Kalahan. Ji nuomojasi parduotuvę naujuosiuose pastatuose Sautvoče.
– Tuojau atnešiu.
– Ačiū. – Brentas tyrinėjo lankstinuką, kuriame buvo reklamuojama viskas: stalo žaidimai ir kvapieji aliejai, firminiai drabužiai ir pagalbos sau knygos, žadančios sugrąžinti linksmybes į kieno nors seksualinį gyvenimą. Tai buvo taip įžūlu, kad net juokinga. Ir pelninga. Brentas nesunkiai įsivaizdavo, jog tokia naujoviška idėja greitai taps populiari. Moteris, sugalvojusi tokį verslą, neabejotinai Brentą domino.
