Neturite teisės su manimi kalbėti kaip…
– Turiu visas teises! – nemandagiai nukirto jis. – Mano tėvas nenorėjo jūsų vesti, ar ne? Mirus motinai jis prisiekė niekada nebevesiąs. Bet, matyt, jūs vis tiek sugalvojote, kaip užgrobti Fiorenzų turtą ir pasisiūlėte ištekėti už manęs.
Sukandusi dantis Ema kovojo su įsiūčiu.
– Nė už ką nesutikčiau už jūsų tekėti!
Jo akys įsmigo į ją kaip du lazeriai.
– Bandote išpešti daugiau, ar ne, panele Marš? Esu tikras, kad tiek išgalėsiu. Tiesiog pasakykite sumą, ir aš tuoj pat išrašysiu jums čekį.
Nuo tokio įžūlumo Ema pasišiaušė.
– Manote, kad užteks pamojuoti man prieš nosį pinigine?
Vyras niekinamai šyptelėjo.
– Tokios moterys kaip jūs supranta pinigų kalbą. Mano tėvas įkrito jums į delną kaip sultinga, prinokusi vyšnia. Turbūt teko gerokai paplušėti, kol įkalbėjote jį perrašyti testamentą. Įdomu, kokių gudrybių prireikė.
Ema dar niekada nejautė tokio noro trenkti antausį. Sugniaužusi kumščius išspaudė:
– Kaip jūs drįstate?!
– O, po ta apsimestinai kuklia išore slypi ugningas temperamentas! Nenuostabu, kad tėvas jus įsižiūrėjo. Kas žino? Gal vis dėlto iš mūsų išeitų pora. Man patinka karštos ir išsitaršiusios moterys. Manau, jūs visai tiktumėte man į nuotakas!
Ema nutvilkė jį tokiu žvilgsniu, nuo kurio būtų nusilaupę dažai.
– Tokio bjauraus žmogaus kaip jūs nesu gyvenime sutikusi, – iškošė ji. – Nejau manote, jog sutiksiu turėti ką nors bendra su jumis?
Rafaelis ciniškai šyptelėjo.
– Kažin ar turėčiau jums sakyti, ką manau, panele Marš, – nutęsė jis, – nes galite pasiduoti norui ir pliaukštelėti man per veidą.
Ema pyko ant savęs dėl negebėjimo slėpti emocijų. Jautė, kad jis pranašesnis už ją. Ką dar jis geba įskaityti? Ar mato, kaip ją trikdo jo akivaizdus vyriškumas? Kad jai ima dilgsėti lūpos, vien pažvelgus į jausmingą burną ir pagalvojus, ką jaustų jo bučiuojama?
Tokia reakcija į jo kūną prilygo šokui. Paprastai ji reaguodavo racionaliai ir ramiai. Niekada nelaikė savęs jausminga; kita vertus, neturėjo didelės patirties su vyrais.
O Rafaelis Fiorenza tikrai neatrodė neapsiplunksnavęs pienburnis. Aukšta figūra, klasikiniai veido bruožai ir kaip magnetas traukiančios tamsiai rudos akys neįmanomai ilgomis blakstienomis – galingas derinys, kuriam vargiai atsispirtų bet kuri moteris. Nesunku įsivaizduoti, kad jis būtų reiklus ir nuostabus meilužis. Ema tiesiog jautė nuo jo sklindančią, ore traškančią seksualinę energiją ir labiau nei kada nors jautėsi išmušta iš vėžių. Mintis apie santuoką su juo siaubingai trikdė. Advokatė paminėjo vedybas iš išskaičiavimo, o jei Rafaelis užsimanytų tikros santuokos?
Bandydama surikiuoti mintis, ji pasakė tai, kas jai šovė į galvą pirmiausia.
– Neatvažiavote į tėvo laidotuves.
– Nesu veidmainis, – atsakė jis, galiausiai nukreipdamas akis nuo jos veido ir žvelgdamas į sodus. – Tėvas vis vien nebūtų norėjęs manęs matyti. Jis manęs nekentė.
Išgirdusi kartėlį Ema suraukė kaktą.
– Negali būti. Retas kuris tėvas sugeba iš tikro nekęsti savo vaikų.
Ciniškai blizgančios akys vėl įsmigo į jos veidą.
– Galiu tik spėti, kad versdamas mane vesti jus, tėvas vylėsi kažkokiu būdu mane perauklėti. Ką manote, panele Marš? Ar jums užteks jėgų pažaboti dekadentišką pleibojų?
Emos skruostus vėl užliejo raudonis, ir ji greitai pakeitė temą.
– Kiek laiko nebuvote namuose?
Atsidusęs vyras nužvelgė vilą.
– Penkiolika metų.
– Visą tą laiką gyvenote užsienyje?
– Taip, – žvilgtelėjęs į merginą atsakė Rafaelis. – Daugiausia Londone, bet turiu nekilnojamojo turto ir Prancūzijoje bei Ispanijoje. Tačiau dabar ketinu kraustytis čionai.
Klausantis maloniai skambančio, žemo balso, Emą apėmė keistas jausmas. Angliškai jis kalbėjo kaip savo gimtąja kalba, su neryškiu Londono akcentu, teikiančiu mirtino patrauklumo. Ji nesunkiai galėjo įsivaizduoti, kaip jis keliauja po visą pasaulį ir kiekviename mieste turi jo dėmesio trokštančią meilužę… Kaip tik taip ir turėtų atrodyti moterų numylėtinis: miklaus liežuvio, patyręs ir seksualus. Netgi jo losjonas kvepėjo erotiškai, citrusiniais vaisiais ir kažkokiu egzotiniu prieskoniu, verčiančiu galvoti apie karštas ir aistringas naktis.
– Mmm… turiu atiduoti jums atsarginius raktus, – tarė ji, eidama prie paradinių durų. – Be to, yra signalizacijos nuotolinio valdymo pultas. Užrašysiu kodą ir slaptažodį.
– Pastebėjau, kad tvarkėte rožes, – pasakė Rafaelis. – Kur dingo sodininkai? Tik nesakykite, kad mano taupusis tėvas nenorėjo mokėti už jų paslaugas.
Ema piktai dėbtelėjo į Rafaelį.
– Jūsų tėvas buvo labai dosnus savo darbuotojams. Tikriausiai žinote, kad visi jie paminėti testamente. Tiesiog jie pasiėmė poros savaičių atostogas. Aš pati viską prižiūrėjau iki jums atvykstant.
– Kokia jūs gabi slaugė, pasirodo, esate, – tarstelėjo jis. – Įdomu, ką dar tokio ypatingo sugebate?
Jausdama jo pašaipų žvilgsnį, Ema ėmė negrabiai ieškoti reikalingų raktų. Širdis vos neiššoko iš krūtinės, kai jo delnas nusileido ant jos rankos ir perėmė raktų ryšulį.
– Leiskite man, – šypsodamasis pasakė.
Žingtelėjusi į šoną, Ema mėgino suvaldyti besidaužančią širdį, o jos pirštai vis dar tvinksėjo nuo trumpo jo prisilietimo.
Pravėręs sunkias duris Rafaelis ironiškai mostelėjo ranka.
– Po jūsų, panele Marš.
Ema prasmuko pro šalį nevalingai kvėpdama jo losjono aromatą. Stebėjo, kaip jis žengia vidun ir abejingai nužvelgia juodu ir baltu marmuru išklotą vestibiulį, neįkainojamas skulptūras ir paveikslus.
– Graži vila, – norėdama užpildyti tylą prabilo ji. – Tikriausiai jums patikdavo čia leisti atostogas. Tiek erdvės…
Rafaelis atsakė jai neperprantamu žvilgsniu.
– Namai kartais gali būti pernelyg dideli ir didingi, panele Marš.
Emos nuogos rankos pašiurpo, nors šalta
