pasidėjo lankstinuką ant stalo. Galbūt jai pavyks išsmukti anksčiau ir pasibelsti į kelių kaimynų duris. Kažkas turėjo ką nors pamatyti. Turėjo.
Ji atsikėlė, norėdama nueiti į poilsio kambarį ir pasidaryti kavos. Vylėsi, kad pavyks nuraminti nuo vakar skaudamą galvą, kai pamatė koridoriumi einantį vyrą, kurio visai nesitikėjo pamatyti.
Keilebą Luisą.
Dievaži, jis atrodė puikiai. Gaila, kad ji žinojo, koks iš tikrųjų jis chamas. Vis dėlto tamsiaplaukis LL Dizaino savininkas elgėsi taip, kad prikaustydavo aplinkinių dėmesį ir žvilgsnius, net prieš jų valią. Lieknas ir raumeningas, šiek tiek už ją aukštesnis, tobulo ūgio, kad moteris galėtų prisiglausti prie jo ir pridėti galvą prie krūtinės, pajusti jo širdies plakimą ir stiprybę. Jo mėlynos akys, atrodė, visada erzina, lyg jis būtų pasiruošęs nusijuokti dėl menkiausios provokacijos. Gyvenimo džiaugsmo įsikūnijimas. Tad kas negerai? Jis buvo žinomas kaip tik dėl to – dėl džiaugimosi gyvenimu viešumoje. Iš šalies Sara begalę kartų stebėjo, kaip Keilebas Luisas flirtuodavo su savaitės modeliu. Arba sukdavosi šokių aikštelėje moterų jūroje. Ar išeidavo iš klubo su ant rankų pakibusiomis merginomis. Jo pravardė laikraštyje buvo Nerūpestingasis Keilebas – pseudonimas, kurį sugalvojo Karlas, apibūdindamas mados namų prezidento laisvą požiūrį ir gyvenimo būdą.
Ir dar jis buvo mirtinai žavus – tą ji turėjo pripažinti. Vis dėlto pernelyg dažnai pasirodydavo paskalų skiltyse. Atrodo, kiekviena Niujorko moteris žinojo, koks jis žavingas, ir, sprendžiant iš to, ką pastebėjo Sara, jis kiekvieną naktį tuo dėmesiu mėgaudavosi. Pernelyg.
Nuo tada, kai Sara pradėjo rašyti apie jo aktyvų asmeninį gyvenimą, tarp jos ir LL Dizaino užvirė karas. Toks, kur Keilebas jos vengdavo, o ji sekiojo jį, norėdama tiesos. Iki šiol jo mėgstamiausias ir vienintelis atsakymas buvo Jokių komentarų.
Tai ką jis čia veikia?
Keilebas žygiavo kilimine danga padengtu taku tarp stalų, paskui sustojo. Tiesiai priešais ją.
Pagaliau Sara suprato. Jis atėjo, kad priremtų ją prie sienos dėl straipsnio apie nesibaigiantį jo sekiojimą paskui modelius. Jo laukines šėliones baruose palei visą rytinę pakrantę. Už reputaciją, kad jis ne tik mergišius, bet dar ir toks, kuriam nieko nėra švento, o po jo – nors ir tvanas.
– Panele Grifin. – Keilebas Luisas linktelėjo galvą, jo veido išraiška buvo tokia pat neįskaitoma kaip baltos sienos.
O Dieve, jis atėjo paduoti jos į teismą. To jai šiandien reikėjo mažiausiai. Staiga jo rankose Sara pastebėjo didelį pintą krepšį, – polietileniniu maišeliu apvyniotą šokoladinių gėrybių lobį iš saldainių parduotuvės.
Kas čia vyksta?
– Ar galiu jums kuo nors padėti? – paklausė Sara. – Norite rasti Karlo kabinetą? – Ji mostelėjo tolyn, link laiptų, vedančių į vyriausiojo redaktoriaus kabinetą.
– Tiesą sakant, – jis pakėlė krepšį, iki viršaus pripildytą ryškiaspalvių saldainių, storų, kokybiškų šokolado plytelių ir kakavos pakelių, – aš atėjau… papirkti jūsų.
Papirkti? Po viso to, ką ji apie jį parašė? Tai tikriausiai spąstai. Sara prunkštelėjo.
– Taip, žinoma. Kuo? Laisvinamaisiais pateptais šokoladais? O gal į karamelinius obuolius pridėjote skustuvėlių?
Jis nežymiai šyptelėjo.
– Mąsčiau apie tai.
– Vertinu atvirumą. – Nors ir nenorėdama, ji nusišypsojo. Jos skrandis pašėlo, burnoje susikaupė seilių. Tame krepšyje buvo mažiausiai pusantro kilogramo šokolado. Po pastarųjų dvidešimties valandų jai tikrai nepamaišytų bent puskilogramis cukraus, kurį Keilebas laikė rankose.
Jis pastatė pintinę ant jos stalo, pakankamai arti, kad ji galėtų prigriebti vieną iš tų šokoladinių batonėlių tik perkirpusi žirklėmis celofaną. Sara stengėsi nugalėti troškimą. Iš visų jėgų.
Keilebas mostelėjo į lankytojų kėdę. Sara linktelėjo galva, ir jis įgriuvo į tą kėdę atsipalaidavęs, taip elgiasi tik labai savimi pasitikintys vyrai.
– Man reikia informacijos.
Sara stengėsi sutelkti dėmesį į Keilebo veidą, o ne į saldainius. Skrandis protestuodamas sugurgė. Reikėjo papusryčiauti. Bet ir dėmesio sutelkimas į Keilebą Luisą buvo toks pat pavojingas, kaip tūkstančiai kalorijų tame krepšyje.
Savo mėlynų akių žvilgsnį jis nukreipė į jos veidą. Keilebas mokėjo į žmones žvelgti taip, kad atrodė, jog tas žvilgsnis mato kiaurai, nuo jo taip sunku ką nors nuslėpti. Pavyzdžiui, tai, kad Saros kūnas atsakė į jo šypseną ir ją išdavė. Ji matė, kad moterys taip paskęsta jo veide, šypsenoje, kad joms pinasi kojos, kai nori prie jo priartėti. Nenuostabu. Būdama taip arti Keilebo Luiso, ji suprato tikrąją jo žvilgsnio galią. Beveik… hipnotizuojančią.
Sara atsikrenkštė.
– Informacijos? Apie ką?
– Norėjau paklausti, ar jūs… – Jis kiek patylėjo ir pasilenkė į priekį. – Kas tai?
– Kas? – Ji pasisuko ir pasekė jo žvilgsnį. Tiesiai virš knygų ant jos darbo stalo, už kavos puodelio, kurį jį naudojo kaip pieštukinę, prie nepraplėšto avižų ir medaus skonio batonėlio, kurį ji saugojo užkandžiui, tiesiai prie…
Paieškos lankstinuko.
Ji siektelėjo, norėdama jį paslėpti, bet Keilebas buvo greitesnis ir pagriebė jį pirmas.
– Hm. Įdomu.
– Tai niekis. – Sara norėjo atimti lapą, bet Keilebas išsilenkė. – Atiduokit.
– Ieškoma: Vienas batas, – skaitė jis. – Raudonas aukštakulnis. Vienetinio dizaino. Bus atlyginta. – Jis kilstelėjo antakį. – Pametėte batą?
Sara čiupo popierių jam iš rankos ir pakišo jį po senų žurnalų šūsnimi ant stalo. Prie kaimyninio stalo kikeno Pedras.
– Maniau, norite pasikalbėti apie savo įmonę.
Jis atsilošė kėdėje sukryžiuodamas rankas ant krūtinės.
– Jis atrodo kaip Frederiko K. Girdėjau gandus, kad jis pristato avalynės kolekciją. Ar tai – naujojo sezono prototipas? Tai, ką jis planuoja pademonstruoti per Mados savaitę?
Sarą apėmė prasta nuojauta, bet ji tuoj suprato, kad dizainerio parašas buvo aiškiai matomas nuotraukoje, kurią panaudojo Pedras. Jis tikriausiai ją gavo iš Meno skyriaus serveryje buvusių bandomosios fotosesijos nuotraukų. Toks žmogus kaip Keilebas, kuris gyvenimui užsidirbo šioje industrijoje, tą logotipą atpažintų tučtuojau ir iš karto užsimanytų informacijos apie konkurentus.
– Galbūt.
– Ar jūs pametėte jį?
Jo žvilgsnis vėrė kiaurai. Bet jam nepavyks jos įbauginti. Jo balse
