style="font-size:15px;"> – Aleksis Petrakis, – prisistatė ir ištiesė ranką.
Nepajėgdama atsakyti Riana suglumusi spoksojo į jį.
Čia – Aleksis Petrakis? Tas tarptautinės kompanijos vadovas turėtų būti vidutinio amžiaus, apkūnus, kaip trys ketvirtadaliai visų čia susirinkusių vyrų.
Šis vyras… tiesiog pritrenkiantis.
Sprendžiant iš lieknumo, kurį dar labiau pabrėžė idealaus kirpimo smokingas, ir tamsoko veido bei sabalo juodumo plaukų, kuriuos išryškino baltutėliai vakariniai marškiniai, jam galėjai duoti ne daugiau kaip trisdešimt metų.
Riana negalėjo atplėšti akių nuo jo dailių veido bruožų, ilgų, stiprių skruostikaulių, tiesios nosies, valingo smakro… ir lūpų…Tarsi iškalti, gyvi, jusliniai bruožai.
Ji žvilgtelėjo tiesiai jam į akis: tamsias tarsi vulkaninis stiklas, prisėtas aukso dulkelių.
Ir jos smigo tiesiai į ją, tiesiog smigo.
Jai pasidarė silpna, trūko oro.
Kažkas blykstelėjo tose aukso pritaškytose gelmėse.
– O jūs esate?..
Balsas gilus, o nuo akcento jai net kojų piršteliai užsirietė siauruose aukštakulniuose. Klausime tarytum pasigirdo spėlionė, privertusi ją suvirpėti.
– Riana Deivis, – bejėgiškai iškvėpė ji, negalėdama atplėšti akių nuo jo veriančio žvilgsnio.
Visa aptirpusi ji padavė jam ranką.
Jo delnas buvo šiltas, tačiau pajuto nedideles nuospaudas.
Šmėstelėjo mintis, kad jis galį suvokti, kas ji tokia.
Vyriškis tvirtai spustelėjo jos ranką ir tarsi nenoromis ją atitraukė, bent Rianai taip pasirodė. Jos viduriuose viskas apsivertė ir ėmė plaktis kaip betonmaišėje.
Kai vienas svečias kreipėsi į jį, jis vis dar tyrinėjo Rianą žvilgsniu.
Riana jautėsi lyg leisgyvis kačiukas: širdis stipriai dunksėjo, o pulsas tiesiog bėgte bėgo. „Aleksis Petrakis. Štai koks tas Aleksis Petrakis…"
Troško gerte gerti, siurbte siurbti jį akimis…
Pagaliau prisivertė susidomėti valgiu. Laimei, svečiai buvo įsileidę į pokalbį, o Petrakis šnekučiavosi su anksčiau jį kalbinusiu vyru. Riana visiškai nesusigaudė, apie ką jiedu kalba, regis, aptarinėjo kažkokios negirdėtos kompanijos veiklos rezultatus, tačiau ji sugavo tik žodžius „tarpinis" ir „EBITDA". Tiesą pasakius, jai tiek ir terūpėjo – žvilgsniu sekiote sekiojo Aleksį Petrakį..
Šitokio patrauklaus vyro jai dar neteko regėti. Tiesa, gražuolių gerbėjų nestigo, su keletu netgi susitikinėjo. Mergina džiaugėsi savo išvaizda, nes buvo apdovanota šviesiaplaukės grožiu, traukusiu vyrų dėmesį nuo pat paauglystės.
Motina tvirtai ją laikė rankose, būgštaudama, kad dukra nepadarytų tos pačios klaidos, kaip ir ji pati: nepultų pragaištingai prie pirmo pasitaikiusio vyro. Taigi Rianai pakako paprasčiausių pasimatymų, arčiau neprisileido nė vieno gerbėjo. O kai prieš pusantrų metų motina žuvo autoavarijoje, baigėsi ir šie romantiški susitikinėjimai. Vėliau net mintis apie vyrus užgožė tėvo atitolimas ir žinia apie prastus jo kompanijos reikalus.
Todėl pritrenkianti Aleksio Petrakio išorė jai buvo nesvarbi. Terūpėjo žūtbūt įtikinti jį, kad padėtų „MML" dėl kitos kompanijos įsigijimo. Be abejo, šios oficialios vakarienės metu ji negalėjo liesti tos temos, tad tikėjosi pasinaudoti proga ir paprašyti leidimo asmeniniam pokalbiui po vakarienės. Tuomet ji ir griebtų jautį už ragų.
Taigi neįžvelgusi nieko bloga, ji varstė žavųjį poną akimis, kol jis diskutavo su savo verslo kolegomis…
Riana pakėlė taurę ir gerokai gurkštelėjo. Seniai įpiltas šampanas buvo šiltokas.
– Leiskite…
Aleksis Petrakis nutraukė pokalbį, ir pasiekęs balto vyno butelį, kurį padavėjas, matyt, buvo palikęs šaldiklyje, žvilgtelėjo į etiketę, tarsi patikrindamas, ar jis atitiko jo reikalavimus. Paskui pripildė Rianos taurę.
– A-čiū, – išstenėjo ji.
– Su malonumu, – atsakė Aleksis Petrakis. Ir jo akys ilgomis blakstienomis nužvelgė Rianą nuo galvos iki kojų.
Rianos skrandyje vėl viskas apsivertė.
– Riana Deivis, – sumurmėjo jis, tarytum mintyse ieškotų kažkokios tik jam vienam žinomos informacijos. Nuo įdėmaus žvilgsnio ją užplūdo karščio banga. Išvydo save jo akimis: sidabro spalvos vakarinė suknelė su plonytėmis petnešėlėmis dailiai leidosi liemeniu; ilgi, šviesūs plaukai buvo palaidi, tik šoninės sruogos susegtos ant sprando sidabrine sage; sidabro vėrinys ir tokie pat auskarai.
– Jūs manęs nepažįstate, – išpoškino ji.
– Kol kas – ne, – ramiai sutiko tebekaitindamas ją akimis.
Laikas tarsi sustojo. Riana tiesiog skendėjo šio puikaus vyriškio akyse. Kažkokia galinga banga partrenkė ją, net užgniaužė kvapą.
Likusi vakarienės dalis tarsi ištirpo migloje. Ji tikrai neprisiminė, ar dalyvavo mandagiame, bendro pobūdžio pokalbyje, ar ką nors valgė, ar gėrė vyną. Jautė tiktai tą greta sėdintį vyrą. Kai bendras pokalbis nutrūkdavo, jis šnekino Rianą, tačiau mergina tarsi prarasdavo amą.
Vakarienei, atrodė, nebus pabaigos, o vis dėlto ji pralėkė tarsi greitasis traukinys…
Kai oficialioji dalis baigėsi ir per pokylių salę nuvilnijo šurmulys bei juokas, Rianai vėl sugnybo skrandį. Dabar jau trauktis nebuvo kur: tėvo kompaniją tegalėjo išgelbėti vienintelis žmogus – Aleksis.
Ir nuo jos priklausys, ar taip įvyks. Šį vakarą.
Prie jų stalo sėdėję svečiai ėmė kilti. Vieni ruošėsi namo, kiti įsimaišė į svečių būrį. Ji turinti kažkaip sulaikyti Aleksį Petrakį! Reikia kažką daryti. Bet kaip? Ką sumanyti? Negi imsi ir išpyškinsi: „Prašau, leiskite „MML" kompanijai nupirkti mano tėvo firmą!"
Jau buvo puolanti į paniką, kai už nugaros netikėtai pasigirdo:
– Ar galiu pasiūlyti portveino?
Riana atsigręžė. Aleksis Petrakis paėmė grafiną ir pripylė taures. Ji tylėdama šiek tiek išgėrė šilto, aksominio gėrimo.
Aleksis Petrakis atsilošė kėdėje. Plonytė marškinių medžiaga aptempė krūtinę.
Ji pastebėjo, kokios gražios jo rankos: balti nagai tamsokos odos fone, ilgi pirštai.
Riana neryžtingai šyptelėjo, sunerimusi, kad štai jis žvilgterės į laikrodį ir mandagiai atsiprašys, jog jam jau metas eiti. Arba kas nors pakils nuo kito stalo ir užšnekins jį… Turinti prašyti tučtuojau ir taip, kad gautų sutikimą.
