vienam lobis, kitam – prapultis, – netikėtai blyksteli išmintimi Gabija ir, net pati nustebusi, skubiai priduria: – Gal jau judam, nes taip ir rytas išauš…
Būna vietų, kurias atrandi pats. Yra vietų, kurias, regis, paveldėjai kartu su gyvastimi. Baugiai brangių vietų su visais jose telpančiais nesuskaičiuojamais pasauliais. Esamais. Sapnuojamais. Dingstančiais. Atsirandančiais. Susipinančiais. Ir nuo pirmos iki paskutinės gyvenimo akimirkos saugomais neišsenkamuose sielos šuliniuose, neretai to visai nė nežinant. Taip jau sutapo, kad mūsų septynetui (su penkiomis iš jo ką tik spėjote susipažinti) tokia ypatinga vieta – Subačiaus gatvė. Tiksliau trumputė jos atkarpa nuo barbakano iki sankirtos su pagrindine senamiesčio arterija, mūsų jaunystės laikais teturėjusia vieną, o šiandien vėl net keletą pavadinimų. Kas pasakys, kelintą sykį dabar matuosime šią neišmatuojamą atkarpą žingsniais ir širdimi?..
Stengiuosi nepaleisti iš akių palengva tolstančių draugių nugarų, bet žvilgsnis pats susiranda dešinėje snaudžiantį dviaukštį namą. Seną ir seniai bematytą bičiulį. Langai jau nebe tie. Kaip ir aklinai užverti vartai. Protu suvokiu, kad už jų nebėra nei svyruoklio gluosnio, nei senelio balandinės, regis, net besikilnojančios nuo alsaus burkavimo, nei beprotiško močiutės darželio. Darželio, kuriame tarp kanapių, durnaropių, regėtų ir neregėtų daržovių bei piktžolių kasmet tarsi pamišusios, lyg patį paskutinį kartą žydėdavo rožės. Tikrai žinau, kad didžiulį kiemą jau kadais prislėgusios vienodos pelenų spalvos trinkelės. Bet kodėl tada burnoje vėl netikėtai pajuntu nepakartojamai gaivų andainykščių rožių žiedlapių uogienės skonį? Dieviškos uogienės, kurios vos po mažutėlaitį sidabrinį šaukštelį gaudavau neišbrendamos žiemos vakarais, kad, anot močiutės, vasara greičiau sugrįžtų. Beje, ilgai tikėjau, jog tai ir yra būtina jos sugrįžimo sąlyga.
– Aūūū, Grase, eikš čionai, pamiršk savo rožių darželį, – išgirstu Živilės balsą. Kam, jei ne jai, geriausiai žinoti, kur esu šią akimirką.
– Ateinu, – atsiliepiu nejučia braukdama delnais akis ir skubiai nukaukšiu prie kitų, kurios, pasirodo, irgi netoli tenuėjusios. Stypso užvertusios galvas prie aukščiausio ir, be abejo, puošniausio visoje gatvės atkarpoje namo, apjuosto grakščia kaldinta tvora.
– Jis man vaikystėje atrodė toks paslaptingas, – prisipažįsta Liūnė. – Beveik kiekvieną šeštadienį traukdavome pro jį į svečius pas mamos seserį. Aš tiesiog nesitvėriau apmaudu, kad teta gyvena ne jame, o kažkokiame apšiurusiame nameliūkštyje, kitoje gatvės pusėje.
– Na, taip, iš kur galėjai žinoti, kad tas apšiuręs nameliūkštis iš tikrųjų daug vertingesnis nei šis saldokas secesijos stebuklas, – įsiterpia Gabija ir priduria: – Bet ir aš vaikystėje ilgai galvojau, kad tai – princesių būstas. Išpaikintų, viskuo pertekusių, bet truputį vienišų. Na, kaip iš animacinio filmuko apie dvylika mėnesių. Nė neįsivaizduojate, kaip nusivyliau sužinojusi, kas kadaise šiame name dėjosi.
– Ko gi taip? – ironiškai pasidomi Migelė. – Juk visi tavo pažerti apibūdinimai kuo puikiausiai tinka ir parsidavinėjusioms moterims iš seniau čia veikusio viešnamio. Gal tik vienatvės jų gyvenime būta kiek daugiau nei trupučio, nepaisant nesibaigiančios kasdienės šventės?
– Jei jau po šimto metų stoviniuojame vos ne prie kiekvieno namo, užsukime valandėlei ir į mano buvusį kiemą, – staiga kažkaip gailiai paprašo Živilė. – Papasakosiu, kaip mudu su broliu kartą irgi surengėme didžiulę šventę miestui ir pasauliui.
– Nagi nagi, to iš tikrųjų dar negirdėjome, – suklūstu aš, nes tariausi žinanti apie Živilę beveik viską. Kaip ir ji apie mane.
Vartai į gerai pažįstamą kiemą (kitaip nei į mano senelių pasaulį) dar atverti ir mes sugužame į jį stengdamosi netriukšmauti. Antrojo aukšto buto, kuriame kadaise gyventa Živilės šeimynykščių, langai lieja slopią jaukią šviesą. Regis, užuolaida tučtuojau prasiskleis ir suboluos veidas. Kieno? Mamos? Tėčio? Dvynio brolio? Močiutės? Deja, nė vieno iš jų jau nebėra. Ne tik čia, bet ir šiapusiniame pasaulyje. Tačiau to nepasakysi apie mūsų vizijas ir sapnus, kuriuose jie vis dar tokie dažni bei godotini svečiai. Gal ne veltui sakoma, kad nė nežinia, kur mes gyvename tikrąjį gyvenimą – realybėje ar nakties (o ir dienos) regėjimuose.
– Tarsi per sapną regiu tą be proto troškią dulkiną viduvasario popietę, – pradeda pašnibždomis pasakoti Živilė ir mes nesitarusios apsupame ją glaudžiu ratu. – Buvome kokių ketverių metukų. Tėvai, aišku, dirbo. Močiutė trumpam išlėkė į parduotuvę ir, matyt, kaip visada sutiko kokią pažįstamą. O mudu, nesulaukdami žadėtų ledų (su sąlyga, jog būsime geri vaikučiai), sumanėme, kad mums reikia bent jau žiemos. Šią akimirką. Tuojau pat. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Pirmiausia nusprendėme pasipuošti, nes stebuklai neturi nieko bendra su kasdienybe. Brolis, lyg žinodamas, kas jo laukia ateityje, pasidabino plonais, perregimais, nėrinių putose skendinčiais nailoniniais mamos naktiniais marškiniais, besivelkančiais per žemę. (Už nežmonišką kainą nusipirkusi tokią nerealią puošmeną iš pirmame aukšte gyvenusios senutės, gaudavusios siuntinių iš Amerikos, mama saugojo ją kaip savo akį.) Aš kažkodėl išsitraukiau šleikščiai rausvą atlasinę neįsivaizduojamo dydžio močiutės liemenėlę ir neką mažesnes tokios pat spalvos apatinukes. Visą tą grožį vargais negalais užsimaukšlinau kaip papuolė tiesiai ant ne itin švarios suknytės. O apatinukes dar apdairiai pasirišau per liemenį plačiu juodu mamos chalato diržu.
Tada atėjo laikas sniegui. Mūsų laimei ar nelaimei, močiutė tuo metu buvo šventai įsitikinusi, kad netrukus vėl kils karas. Su čekais, amerikiečiais, kinais ar dar su kuo. O kur karas, ten ir badas. Taigi, kad šeimai netektų jo patirti, pradėjo pašėlusiu greičiu kaupti atsargas. Žodžiu, nors tėvai protestavo, visi namai buvo prikaišioti jos pačios siūtų nebalintos drobės maišelių su miltais, cukrumi, druska, kruopomis, makaronais, sulipusiais ledinukais… Visus tuos maišelius mudu su kraugerišku pasmerktųjų uolumu iš pradžių susinešėme į balkoną. O paskui pradėjome dar uoliau vieną po kito purtyti, visa gerkle plyšodami: „Vaziavo ziema ledo tiltais! Vaziavo, vaziavo ir atvaziavo! Visi sionai! Visi i svente!!!“
Kai pagaliau pasirodė močiutė, mūsų spigiems, bet, Dievas mato, širdingiems raginimams jau buvo paklusęs gražus būrys pačių margiausių vietos gyventojų ir prašalaičių. O labiausiai džiūgavo ir mus skatino mano slaptos draugės, čigonaitės iš gretimo namo, mama su gražiu būriu kažką nesuprantama kalba kleketuojančių gentainių. Kaip visada užsukusių pas ją po be galo turiningos dienos, praleistos buriant, derantis ir vagiliaujant Halės turguje. Miela malonu buvo žiūrėti, kaip jos žeriasi mūsų sniegą į ryškiaspalves bedugnes prikyštes.
– Na, kiek suprantu, ledų tą vakarą negavote? – užjaučiamai palingavau galvą aš.
– Tai jau taip. Be to, pasirodė, kad močiutė tuokart buvo apdairiai nusprendusi papildyti atsargas žirniais, kurių, nepaisydama šutros, visa suplukusi atsivilko didžiausią ryšulį. Ant jų klūpančius skirtingose šešėliuotose didžiojo kambario kertėse (liepsnojančiomis ausimis bei subinėmis, veik negyvai nusižliumbusius) mus ir aptiko tėtis. Laimei, sugrįžęs iš darbo anksčiau nei mama. Perėmęs ant savo vargšės galvos didžiąją dalį perkūnijomis, žaibais, rupūžėmis ir rožėmis besitrankančios močiutės rūstybės, vargais negalais jai įrodė, kad ištuštėjusius maišelius galima iš naujo pripildyti. Net jeigu tam tektų paaukoti tiek laiko išsvajotam teleskopui kauptas santaupas.
– Tu taip pasakoji, kad,
