stulbinama. Visa tokia moteriška – nuo nuostabių ticianiškų garbanų iki siūbuojančių didelių krūtų ir plačių klubų. Tviskanti tamsiai mėlyna vakarinė suknelė pabrėžė dailias jos kūno linijas ir sukūrė teatrališką ketvirtojo dešimtmečio kino žvaigždės įvaizdį.
– Po šou noriu su ja susitikti, – nedvejodamas pasakė Nikolajus Svetai. – Sužinok, kas ji.
Ebė tiesiog pagalvojo, kad Nikolajus – gražiausias iš jos kada nors matytų vyrų. Jo nuostabios akys, skruostikauliai, tokie kampuoti, kad atrodė galįs jais perpjauti deimantus, ir puikios, putlios, dailios lūpos. Užteko vieno žvilgsnio, kad ją visiškai pakerėtų šie nuostabūs, bet tik išoriniai bruožai, ir širdis krūtinėje ėmė daužytis lyg būgnas, burna perdžiūvo. Ji pati nesuprato savo reakcijos, nes visuomet manė, kad jai svarbiau vidus, o ne išorė. Nesuprato, kas ją prie jo traukia, išskyrus tai, kas matyti. Tarytum jo veido bruožai būtų visiškai ją užbūrę, o ji pati netekusi sveikos nuovokos, nes vienąsyk pažvelgusi į jo bronzos atspalvio veidą ji troško į jį vis žiūrėti, kol patenkins nederamą troškimą juo atsigrožėti.
Sveta sumurmėjo:
– Ji ištekėjusi. Mūvi žiedą.
Nikolajus nemiegodavo su kitų vyrų žmonomis. Tai buvo vienas draudimų, kurių jis paisė, ir ištekėjusių moterų lenkėsi iš tolo.
– Patikrink, – įsakė nenorėdamas patikėti, kad ji jam nepasiekiama, nes Nikolajui retai kas būdavo nepasiekiama, jis visuomet rasdavo būdų gauti tai, ko trokšta. Visi jo pojūčiai jau dūzgė nujausdami tą raudonplaukę šiąnakt būsiant jo lovoje, kur tos didingos krūtys ir ilgos kojos priklausys tik jam vienam. Jis prisiminė, kaip spindintis jos žvilgsnis apsistojo prie jo ir neabejojo, kad ji juo taip pat domisi. Jeigu ji ir yra žmona, tai neištikima.
Viena iš kostiumininkių pradėjo nurenginėti Ebei vakarinę suknelę ir rengti kitu drabužiu. Kita nuėmė papuošalus. Jos oda buvo šalta ir drėgna, svaigo galva. Kas jai pasidarė? Vyrai paprastai taip Ebės neveikdavo. Ji buvo greičiau šalta negu aistringa. Geidė tik vienintelio Džefrio, įsimylėjo jį paauglystėje ir audringas vaikiškas susižavėjimas jo draugijoje peraugo į gilią džiaugsmingą meilę. Daugiau ji nieko neturėjo ir tik iš vienatvės bei baimės, kad gal šiek tiek keistai elgiasi, skatinama Karolinos, paskutiniuosius kelerius metus bandė susitikinėti su vyrais. Niekas po tų pasimatymų neužsimezgė, nes nė vienas tų vyrų neprilygo Džefriui nei protu, nei žavesiu.
Karolina atėjo pas svainę tada, kai šiai taisė makiažą.
– Nikolajus Arlovas paprašė tavo telefono numerio! – pareiškė ji.
– Apsieis, – atkirto Ebė kišdama rankas į palaidinukės rankoves, o kojas – į plačias kelnes. Ant viršaus jai užmetė madingą gelsvai rudą lietpaltį, liekną liemenį apjuosė diržu. Ką ji gali pasakyti rusų milijardieriui, pagarsėjusiam sekso nuotykiais? Visiškai nieko.
– Bet tu bent jau su juo pakalbėsi? – spaudė Karolina. – Negalime sau leisti įžeisti šio vyruko. Pagalvok apie Ateičių lėšas, Ebe.
Ebė negalėjo nepasipiktinti šiuo pasiūlymu, nes nesuprato, kodėl turėtų būti verčiama šnekėtis su žmogumi, su kuriuo šnekėtis nenori. Ir staiga prisiminė, kaip žvelgė į jį vos prieš kelias minutes ir kad jos elgesys galėjo jį paskatinti.
– Gerai. Ar Driu atvyko?
– Dar ne, – liūdnai atsakė šviesiaplaukė.
– Jis dabar apsėstas darbo, – pabandė pateisinti jį Ebė.
– Toks apsėstas, kad retai kada grįžta vakarais, – pašmaikštavo Karolina, ir Ebė sunerimo.
– Dėl Dievo, Driu tave dievina! – paprieštaravo ji.
– Paskutiniu metu ne taip jau ir stipriai. Bet ne, nemanau, kad yra kita moteris, – patvirtino Karolina, išvydusi veidrodyje nerimastingą Ebės žvilgsnį. – Nemanau, kad jam užtektų laiko ir energijos nepaisyti dviejų moterų!
Ebė vėl atsipalaidavo, bet negalėjo nekreipti dėmesio į nerimą ir rūpestį svainės balse, tad nusprendė pasikalbėti su broliu. Ką tas Driu sau galvoja? Ar tikrai taip ilgai dirba? Negi jam nerūpi, kad yra reikalingas Karolinai namuose? Ebė niekada nedirbdavo ilgiau aštuntos, nebent iškildavo mirtinas reikalas – paprastai ji ateidavo į biurą labai anksti ryte, o juk negali arti nuo ryto iki vakaro ir išsaugoti sveikatą. Vakare ji mėgo, prieš grįždama namo, užsukti į sporto klubą, pasimankštinti, tada pasigaminti lengvą vakarienę ir atsipalaiduoti prieš miegą.
– Milijardierius nori su tavimi pasikalbėti, o tu nė nesuvirpėjai! – papriekaištavo jai Selė. – Negi nesijaudini?
– Kodėl turėčiau? Jis be galo gražus, bet kas tarp mūsų gali būti bendro? – paklausė Ebė.
– Noriu, kad eitum su juo į pasimatymą vien tam, kad galėtum papasakoti, kaip ten buvo, – tarė kosmetologė. – Ar pasikalbėsi su juo po renginio?
– Regis, neturiu iš ko rinktis. – Bet vos Ebė pagalvojo apie nuostabias tamsias, gilias Nikolajaus Arlovo akis, jai sutraukė skrandį. Pati nustebo dėl savo jautrumo, nes nuo nervinės įtampos jautėsi taip, lyg visa degtų. Jai atrodė, kad pati savęs nebepažįsta. O kai ji vėl nužingsniavo podiumu, įdėmus jo žvilgsnis neatsiplėšė nuo jos nė sekundei. Ji stengėsi į jį nežiūrėti, bet, kad ir kaip stengėsi apie tai negalvoti, jai jo dėmesys patiko.
– Turėtum pasiskolinti kokį drabužį vakarienei po renginio. Po tų prabangių apdarų, su kuriais staipeisi prieš jį, dabar negali pasirodyti vilkėdama džinsais ir marškinėliais, – nusprendė Karolina.
– Mano drabužiai puikiai tiks.
Svainė sučiupo ją už riešo.
– Neatstumk Arlovo. Negali amžiais gedėti mano brolio.
Kodėl ne? – vos susilaikė nepaklaususi Ebė. Džefris miręs, ir tai truks amžinai. Ji žinojo, kad amžinai ilgėsis savo vyro ir niekada jo nepamirš. Nemanė kada nors atsigausianti po savo gyvenimo meilės praradimo ir visai to nesigėdijo. Tokia meilė – brangus dalykas, kur kas brangesnis nei tai, ką ji galėjo gauti, būdama našlė. Ji nebuvo kvaila. Puikiai suprato, kad daugelis vyrų, vos pamatę dideles jos krūtis ir ilgas kojas, tegalvoja apie viena. Kaip ironiška, kad šie vieninteliai dalykai Džefriui buvo mažiausiai svarbūs, – nusišaipė ji.
Nikolajus nenustebo išvydęs Ebę Karmišel po šou, laukiančią jo prie baro. Bet nustebo pamatęs skaistų, be kruopelytės makiažo jos veidą ir paprastus drabužius – moterys jo akivaizdoje siekdavo atrodyti kur kas prabangiau. Bet jai labai tiko ir natūralus grožis – strazdanota oda švytėjo šiltu persikiniu atspalviu, o su plaukais, paprastai pasklidusiais ant siauručių pečių, ji atrodė kur kas jaunesnė ir trapesnė.
Karolina ir Ateičių labdaros vadovas pasveikino ir užkalbino rusų milijardierių. Ebė gurkštelėjo vyno ir nužvelgė aukštą juodaplaukį rusą nesuprasdama, kodėl piktinasi tuo, kad jis akivaizdžiai nuobodžiauja. Žinoma, su savo pinigais jis daro stebuklus, bet neprivalo pats asmeniškai domėtis labdaros veikla, kurią remia. Ji suprato, kad jam rūpi ji, o ne jos palydovai. Pajuto, kad įkvepiant liemenėlė pradeda veržti, o krūtys dilgčioja. Po
