jau prasidėjus šioms problemoms. – Meisono balsas tapo ledinis. – Maniau, kad šitai jau paaiškinau.
Taip. Meisonas ne sykį minėjo savo nuostabiąją sekretorę – bet niekada neužsiminė apie tai, kad ji karšta it Venera. Keista.
– Papasakok jai, kas vyksta, – staiga tarė Meisonas. – Aš jau turėjau papasakoti. Karteri, ji ne ta, kurios tu ieškai.
Karteris pažvelgė į šią įsikūnijusią nuodėmę. Tviskančios, raudonos, prisirpusios tartum vyšnios lūpos – jis troško pajusti jų skonį. Gyva bėda. Po galais, jis krypsta iš kelio, dar net nepradėjęs. Meisonas vertas šio to geresnio.
– Tiesą sakai, – šiurkščiai atsakė jis. – Tai ne ji.
Penė žiūrėjo, kaip vyras kišasi telefoną į kišenę. Neatrodė, kad padėtis būtų pradėjusi jam labiau patikti – nenusijuokė, neatsiprašė. Atrodė toks pat piktas, kaip ir iš pat pradžių, užtikęs ją čia. Ir ką gi jis čia dirbs? Meisonas nepaaiškino, tik liepė padėti jam, jei paprašys. Jie nebuvo skelbę apie laisvą darbo vietą – skelbimus išsiųsdavo Penė, tad tikrai tą žinojo. Taigi, jis įsidarbino per pažintį, per senų mokyklos laikų bičiulių ryšį. Bet vargu ar jis – ką tik baigęs universitetą studenčiokas ir tėvo dėka gavęs pirmąjį darbą.
– Tu pažįsti Meisoną asmeniškai, – tarė Penė suirzusi.
– Ne vienus metus. – Jis linktelėjo.
Taip, štai kodėl jie nieko neskelbė apie šią darbo vietą, kad ir kokia ji būtų. Meisonas tikriausiai surado jam kokio nors darbo. Vis dar jausdama nuoskaudą dėl to, kad jis palaikė ją vyrų medžiotoja, Penė leido sau pabūti ragana.
– Neatrodai panašus į tokį, kuris ieško darbo per pažintis.
– Tikrai? – dirbtinai lipšniai atsiliepė Karteris. – Iš kur žinai? Ar pati taip elgiesi? – Jis pasilenkė ir sušnibždėjo, tarytum juos sietų intymūs santykiai: – Kokias paslaugas tu teiki, kad gautum darbo vietą, Pene?
Gerai, ji truputėlį peržengė ribą, bet Karteris vis tiek neprilygstamas.
– O kokias, tavo manymu, paslaugas aš teikiu? – išpyškino ji.
Jo akys blykstelėjo, vyzdžiai išsiplėtė taip greitai, kad beveik visa rainelė tapo juoda. Ji sustingusi žvelgė, kaip jo akyse tirpsta žali ir mėlyni atspalviai. Jo veidas tobulai simetriškas, žandikauliai kampuoti, o plaukai tokie, kuriuos norisi sušiaušti ir tuojau pat tvirtai į juos įsikibti.
Penės delnai sudilgsėjo ir ėmė kaisti. Ji įsivaizdavo liečianti ne tik jo plaukus, bet ir švelnią stangrią odą, glostanti vis greičiau ir greičiau ir… O Viešpatie, kas čia dabar?
Penė pasistengė susitvardyti. Negalima taip galvoti. Ji nuleido akis ir susičiaupė, nurijo seiles, bet suprato, kad alsuoja taip garsiai, kad beveik šniokštuoja. Vėl.
Meldė Dievo, kad Karteris nesuprastų, ką ji mąsto. Pažvelgė į jį. Akyse nebeliko mėlynumo, vien žali ugniniai žiedai aplink didžiulius juodus vyzdžius. Skruostai raustelėję. Galbūt ir jos. Penės kraujas tiesiog kunkuliavo, visas kūnas kaito, – žinoma, ir veidas. Bet Karteris bent jau nešniokštuoja kaip perkaitęs šuo, kaip, deja, ji.
Juodu kurį laiką tylėjo. Bet Penė jautė, kad juos sieja neįtikėtinas potraukis. Prigimtinis. Beveik nevaldomas.
– Sąskaitose yra neatitikimų – kažkas įmonėje slepia pajamas, – staiga ištarė Karteris, pakėlęs galvą.
– Ką?
– Esu čia tam, kad patikrinčiau dokumentus ir sužinočiau, kas tą daro ir kaip.
Kažkas vagia? O Karteris atvyko čia to vagišiaus gaudyti? Meisonas sakė, kad jis vadovauja kažkokiai įmonei Melburne, tai jis čia kaip vyriausiasis buhalteris ar panašiai?
Vis tiek kažkas čia ne taip. Jis atrodė kaip podiumo gražuoliukas, o ne moksliukas.
– Vieninteliai žmonės, žinantys, kodėl aš čia, esame mudu ir Meisonas, – tęsė jis. – Darbuotojams pasakysime, kad esu Meisono draugas, porai savaičių pasiskolinęs kabinetą. Taip ir yra.
Žalia ugnis jo akyse atšalo iki skaisčiai mėlynos. Jausmingos lūpos susispaudė į tiesią rūsčią liniją. Penė žvelgė, kaip jis šąla, ir mąstė apie tai, ką išgirdo.
Tada suprato.
– Manei, kad vagis – tai aš? – Ji įsiutusi vos nesuriko. Galima vadinti ją kaip nori, bet jau tikrai ne vagile. – Aš, po galais, geriausia sekretorė šiame mieste. Kruopščiai dirbu, esu sąžininga. Kaip, po galais, drįsti čia įsiveržti ir svaidytis šlykščiais kaltinimais?
– Žinau. – Karterio veidas įsitempė. – Atsiprašau. Meisonas jau pasakė, kad tai negali būti tu.
Jis vėl sušvito šypsena ir tiesiog ją nuginklavo. Ta šypsena sušildė jo veidą, o Penės širdis sutuksėjo. Bet ji neleido pykčiui peraugti į potraukį.
– Vis tiek taip pamanei, – papriekaištavo jam.
– Na, turi pripažinti, kad atrodė… atrodė… – Karterio žvilgsnis nuslydo žemyn. – Atrodė…
Jos kūnas, nepaisant šlapio ir šalto sijonėlio, tiesiog degė. Ką gi, šio potraukio suvaldyti negalima, tad protingiausia bus pabėgti.
– Ką gi, jei jau atsispoksojai, – ironiškai tarė Penė, žvelgdama jam į akis, – gal kiek atsitrauksi ir leisi man praeiti?
– Dar ne. – Jis kreivai šyptelėjo. – Dar spoksau.
Ji įsitempė, vos tvardėsi nesurikusi. Karteris nuleido blakstienas ir surimtėjo. Penė irgi pažvelgė žemyn. Jos šlapias sijonukas dabar atrodė esąs odos spalvos ir visiškai prigludęs, lyg ji būtų nuoga. Dar blogiau, ji geidė… ir siaubingai bijojo, kad šitai akivaizdu.
– Tau šalta, – švelniai tarė jis.
Taip, kuo akivaizdžiausia.
– Vanduo ąsotyje buvo atvėsintas.
– Štai dėl ko…
Teliko išsisukinėti. Penė krestelėjo galvą ir pažvelgė jam tiesiai į akis.
– Kokia dar galėtų būti priežastis?
Jis vyptelėjo. Įdegęs veidas, balti, tiesūs, tobuli dantys. Visas jo veidas atrodė tobulas. Su tais tamsiais marškinėliais ir tamsiomis kelnėmis jis panėšėjo į gražuolį piratą, tą įspūdį sustiprino poilgiai plaukai. Spoksojimas vargino, o dabar Karteris akimis rijo jos lūpas.
Penė suprato jo ketinimus. Juto juos savo lūpomis, troško prisilietimo. Bet netgi jai tai būtų beprotybė. Penei nepatiko, kaip daužosi jos pulsas. Nepatiko, kad jos kūnas taip trokšta prisilietimų.
– Nepradėk vėl įžeidinėti, – tarė ji, mėgindama susivaldyti. Bet šie
