Baleto įkvėpti. Stefanie London
Чтение книги онлайн.
Читать онлайн книгу Baleto įkvėpti - Stefanie London страница 3
– Žinoma. Juk mane pažįsti – aš beveik neįveikiamas.
Grantas baigė pokalbį ir leido mintims nuklysti iki Džasminos. Ji – įdomus reikaliukas, regis, nejaučia jam prielankumo kaip kitos. Ką ši mergina žino apie jo praeitį? Ar ne todėl jį apžiūrinėjo taip atsargiai?
Skrandį susuko savigrauža. Grieždamas dantimis Grantas įsijungė stereoaparatūrą ir papurtė galvą. Ritmas dunksėjo krūtinėje ir dirgino ausų būgnelius, bet neužgožė minčių, galvoje plūduriuojančių tarsi rykliai. Jie vis suko ratus, užvaldydami erdvę, išgainiodami ramybės likučius.
Grantas trinktelėjo delnu per glaudžiai oda aptrauktą vairą. Nė kiek nelaukė baleto pamokų, net jei mokytoja tarsi nužengusi iš fantazijų. Jis rastų, kur geriau panaudoti laiką, pavyzdžiui, aiškintųsi, kaip komandą nuvesti į pergalę.
Turint omenyje neseną jo kluptelėjimą, reikėjo daug nuveikti, kad įrodytų, ko yra vertas, ir atkurtų reputaciją. Trenerį, komandą ir gerbėjus įtikinti, kad jis vėl geriausias šiame žaidime, reikėjo ypač pasistengti. Tikrai nereikia, kad dėmesį blaškytų moteris. Jei tai būtų kita mergina, ja pasinaudotų ir mestų, bet tai bus neįmanoma dėl pamokų.
Atsidusęs prispaudė galvą prie sėdynės atramos. Dėl mokytojos turėjo blogą nuojautą; Džasmina pakylėjo jo kūną taip, kaip jis seniai nesijautė. O tai, kaip ji spoksojo po pamokos, – nuodėmės vertas reikalas. Iš visų pusių skambėjo įspėjamieji varpai.
Jis negali šitaip pasielgti – tik ne dabar, kai galiausiai daro pažangą, valosi purvą nuo vardo. Šis sezonas priklausys jam. Niekas neišblaškys jo dėmesio; niekas neatsistos jam skersai kelio.
– Ne!
Grantas staigiai atsisėdo, tiesus kaip su plieno strypu vietoj stuburo. Per kaklo šoną, veidą, per visą nugarą varvėjo prakaitas. Jis apsičiupinėjo tamsoje. Kabindamasis į gyvenimą jis sugniaužė į kumščius prakaitu permirkusias paklodes.
Jis buvo vienas.
Kvėpavimas trūkčiojo; kiekvienas žioptelėjimas degino plaučius. Godžiai siurbiant orą, kilnojosi krūtinė. Dar. Dar.
Akims pripratus prie tamsos, aplink save jis įžiūrėjo baldų kontūrus. Miesto šviesos skverbėsi pro žaliuzių skersinius ir ant lovos metė raštuotą šešėlį. Bute buvo tylu; kol jis drebėjo, pasaulis miegojo.
Širdies dūžiai iš lėto grįžo į įprastą ritmą. Drebuliui nuslopti prireiks šiek tiek laiko – tą žinojo iš patirties. Tai tik sapnas. Tas sapnas. Tas pats, kurį sapnuodavo nuolat – tas pats, kuris kas kartą pažadindavo su siaubu.
Jį akino blykstės, mikrofonai, sugrūsti į veidą.
Grantai! Grantai! Ar tiesa, kad dėl tavęs žmogus atsidūrė ligoninėje? Ar tiesa, kad sumušei jį neatpažįstamai?
Purtydamas galvą jis išsipainiojo iš paklodžių ir nulėkė į svetainę. Pro langus liejosi žvaigždžių šviesa, darniai žibėjo nebylus miestas. Keistas jausmas būti šalia tūkstančių žmonių ir jausti visišką vienatvę.
Su nešiojamuoju kompiuteriu įsitaisė ant sofos. Asmeninis elektroninis paštas kasdien rodė vieną ir tą patį: naujų žinučių – nulis. Net Denisas, artimiausias žmogus, kurį būtų galima pavadinti draugu, nieko neatsiuntė… net kvailų nuotraukų su katinais. Jis spustelėjo ant aplanko, pažymėto „Šeima“, ir atsiduso pamatęs tris varganus laiškus, kurių neprisivertė ištrinti. Paskutinis atsiųstas prieš pusmetį.
Patikrino šlamšto aplanką, svarstydamas, tiksliau – vildamasis, gal filtras nepraleido žinutės, galbūt kas nors bandė susisiekti. Nieko. Aplankas tuščias.
Jis nesigailėjo palikęs mažą miestelį, kuriame užaugo, kad pasiektų futbolo aukštumų dideliame mieste, net jei tėvas jį ir iškeikė. Grantas aiškiai prisiminė, kaip tėvo kaktoje iššoko kraujagyslė, o balsas skardėjo per visą kuklų kaimišką būstą. Tie trys žodžiai: Kaip tu galėjai? Kaip jis galėjęs juos palikti? Kaip galėjęs apleisti šeimos verslą? Kaip galėjęs dėl neįgyvendinamos svajonės išduoti tėvą ir seserį?
Žaizdos buvo vos tepradėjusios gyti dėl nedrąsių jo ir sesers telefono skambučių ir žinučių. Seni ryšiai išliko, vargani ir apdriskę, bet nesutrūkę. Nieko, ko negalima pataisyti. Net tėvas šiek tiek domėjosi Granto gyvenimu mieste.
Bet dabar visa tai dingo. Trapios susitaikymo gijos sutraukytos, kai jis apjuodino šeimos vardą. Taip išrėžė tėvas, bet Grantas negalėjo ginčytis. Neturėjo teisės pykti. Liko vienas dėl savo paties veiksmų, dėl tos košės, kurią užvirė. Ir, žinant tėvą, antros progos negaus.
Dar viena priežastis šiais metais „Jaguarus“ užkelti į viršūnę. Jei karjera – vienintelis likęs dalykas, dėl to jis paaukos viską. Jis nesusikirs.
Užtrenkęs nešiojamąjį kompiuterį pakilo nuo sofos pasigriebti iš šaldytuvo ko nors išgerti. Jei užmigti nepavyksta, verčiau ko nors imsis, kad prastumtų laiką.
Antras skyrius
– Po velnių, – tąsydama didelį rausvą skėtį sumurmėjo Džasmina. Vėjuotu oru šis daiktas bevertis – neapsaugo nuo šoninio lietaus, kertančio į veidą ir merkiančio džinsus.
Plaukai išsidraikė, tamsios sruogos užkrito ant akių, kol jį suskleidė. Džasmina perlėkė per judrią gatvę, slidinėdama ant šlapio šaligatvio. Uždususi aukščiau trūktelėjo krepšį ant peties ir susigūžė po gydymo klinikos pastoge. Nupurtė skėtį aplink save taškydama vandens lašus ir įsmuko pro automatines duris į klinikos priimamąjį.
– Labas, Džasmina, – registratorė pasveikino ją pažįstama šypsena. – Daktaras Vilsonas tuoj ateis.
Džasmina sudribo į krėslą ir susisuko lietuje permirkusią uodegą į kuodelį. Per sprandą lašėjo vanduo, bate drebėjo kulkšnis; ji nuolat primindavo nelaimingą atsitikimą.
Dar vienas darbuotojas draugiškai jai pamojavo lėkdamas pro priimamąjį. Ji čia tarsi neatskiriama interjero dalis.
Po trumpos apžiūros ir gydytojo moralo Džasmina išėjo su nauju receptu rankoje, nes aną sugrūdo į popieriaus pjaustyklę. Ji nepakentė išrašytų skausmą malšiančių vaistų; šalia jos negebėjimo pagyti jie atrodė kaip dar vienas silpnumo ženklas.
Gydytojas vėl užsiminė apie psichologą… Galima pamanyti, kad visus savo rūpesčius ji išsigalvoja. Bet ne – jie tikri. Kulkšnis niekada nebebus tokia stipri, kad atlaikytų en pointe, o be baleto ji daugiau neturi nieko… yra niekas. Eidama prie registratūros stalo Džasmina apsivijo save rankomis.
Dieve, kaip ji pasiilgo viso to: scenos šviesų žvilgesio, atsimušančio nuo kostiumo blizgučių, žiūrovų plojimų griausmo, jaudulio, gavus naują vaidmenį. Ką daryti su gyvenimu, kai šie dalykai dingo? Kas kartą, kai apie tai pagalvodavo, smegenys išsijungdavo. Širdis priklausė