žinojo. Tai tik vardas – nėra dėl ko jaudintis. Pasaulyje daug vyrų tokiu vardu.
Tada Eva pasisuko ten, iš kur sklido tas balsas, ir pasaulis, kuriame ji gyveno, nustojo egzistavęs, nes ji pažinojo šį vyrą, šis Loganas buvo Makso brolis.
Ir jis pažinojo ją.
– Eva, čia mano brolis. – Maksas atsisuko į vyresnį vyrą. – Loganai, susipažink su Eva.
Iš mandagumo Eva kaip lėlė žengė prie Makso ir palaukė, kol vyrai apsikabins. Mazochizmas vertė ją pakelti smakrą ir ištiesti ranką Loganui, kai jie išreiškė brolišką meilę. Jis atrodė vyresnis. Griežtesnis. Raukšlės giliau įsirėžusios veide, o šaltas ir niūrus žvilgsnis kietas kaip uola. Bet tai buvo jis.
Loganas nekreipė dėmesio į ištiestą ranką ir susikišo rankas giliai į kelnių kišenes. Šis judesys kai ką priminė. Tas pats judesys. Kitas laikas ir vieta.
– Gražus vardas, – sumurmėjo jis, kai Eva nuleido ranką sau prie šono.
Loganas ją pažinojo kaip Angę – vardu, kuriuo ji kartą pasivadino. Vardu, kurį ji sunkiai stengėsi pamiršti, nes Angė alko ir troško, buvo per daug nuolaidi. Logano Bleko nežabotiems prisilietimams.
– Tai Evangelinos trumpinys, – sumurmėjusi ji sutiko Logano žvilgsnį, bet norėjo, kad tai nebūtų įvykę, nes po ne itin malonia išraiška slėpėsi subtilus įniršis.
Taigi jis apsigavo dėl vardo. Na, kaip ir ji. Ji laukė Logano Karmišelio, Makso Karmišelio brolio.
Ne Logano Bleko.
Logano žvilgsnis nuslydo žemyn maža dailia dizainerio suknele iki jos rožine spalva lakuotų kojų nagų, kyšančių iš batelių su dirželiais.
– Sveika atvykusi į mūsų šeimą, Evangelina.
Maksas nebuvo kvailas. Jis pajuto nesantaiką, švelniai apkabino Evą per liemenį ir paragino pasisukti prie jo, tai ji ir padarė – kaip mažas skęstantis laivas, ieškantis uosto.
– Ačiū, – tyliai tarė įbedusi žvilgsnį į Logano kasdienių marškinių sagas.
Ne pirmas kartais, kai rado prieglobstį Makso rankose, ir tai nekėlė nepatogumų. Tik tai… negerai.
– Kiek pasiliksi?
– Neilgai.
Loganas ranka persibraukė trumpai kirptus plaukus, marškinių rankovių siūlės išsitempė virš išsipūtusių raumenų. Eva neramiai pasimuistė Makso glėbyje, pajautrėjo kiekvienas nervas ir visai ne dėl tų priežasčių.
– Tu turėjai toli važiuoti iki čia? – paklausė ji Logano. Tyčia uždavė šį klausimą.
Jai reikėjo, kad šis vyras gyventų ir dirbtų kuo toliausiai.
– Iš Perto. Ten kompanijos biuras. Pagrindinis biuras Londone. Ar kada nors buvai Londone, Evangelina?
– Taip. – Eva su juo susipažino Londone. Ji prarado save būdama su juo Londone. – Seniai.
– Ar šis miestas pateisino lūkesčius? – šilkiniu balsu sumurkė Loganas.
– Taip ir ne. Kai kurie ten sutikti žmonės pavertė mane šalta.
Logano akys grėsmingai susiaurėjo.
– Tai kuo vertiesi, Loganai? Kuo verteisi prieš tai? – Tai buvo stačiokiška ir ji tai žinojo, bet knietėjo žinoti, kaip jis užsidirbo. Eva niekada neklausė. Tai nebuvo tokie santykiai.
– Perku daiktus, juos išardau, ir surenku iš naujo už užmokestį.
– Kaip įdomu, – atsakė Eva. – O aš kuriu daiktus.
Buvo neįmanoma nepastebėti, kad jie be žodžių metė vienas kitam iššūkį, ir Makso tylaus sumišimo įdėmiai žiūrint į juodu.
– Maksai, ar tavo mama neprieštarautų, jei nusineščiau krepšį į kambarį? – paklausė ji. – Būtų neblogai nusiprausti.
– Tavo bagažas jau kambaryje, – atsakė Karolina stovėdama tarpduryje. – Aišku, kad norėtum nusiprausti. Ateik, parodysiu kur.
Prieš penkias minutes Eva nebūtų norėjusi pasilikti dviese su Karolina Karmišel.
Dabar tai atrodė tobulas išsigelbėjimas.
Loganas žiūrėjo, kaip ji išeina, jis negalėjo susilaikyti. Prisiminė tą eiseną, tas kojas, prisiminė trūksmingus maldavimus, kai ji nuoga laukdama gulėjo ant lovos. Prisiminė akimirkas, kai buvo su ja; šaižų savo kvėpavimą, degančias savo mintis. Kad ir kiek kartų ją paėmė, nebuvo gana. Kad ir ko ji norėjo, kada to norėjo, jis neįžvelgė pavojaus jai duodamas tai, ko ji prašė, kol stalas po jais sulūžo ir Angė krisdama prasiskėlė galvą į nulūžusią stalo koją.
– Man viskas gerai, – pasakė ji ir vis kartojo: – Loganai, viskas gerai.
Po vienuolikos metų jis dar prisiminė šiltą lipnų kraują, bėgantį per Angės veidą, bėgantį per jos rankas, kai jis bandė išsiaiškinti, ar ji smarkiai sužeista. Būtent tas prisiminimas įsirėžė į sielą.
– Nelaimingas atsitikimas, – ligoninėje paaiškino ji gydytojui, kai tas susiuvo žaizdą ir paliepė seselėms nuvalyti jos veidą. – Parkritau.
Seselės atsegė Angės marškinių apykaklę, kad nušluostytų kraują, ir ant odos pasimatė mėlynės, senos ir naujos, užjaučiantis seselės žvilgsnis suledėjo, kai ji pasisuko į Loganą ir tarė:
– Atsiprašau. Ar negalėtumėte palaukti už durų?
Loganas pametė savo pietus nutekamajame vamzdyje pakeliui į mašiną, svirduliuodamas nuo kraujo ant savo rankų – nesvarbu, nelaimingas atsitikimas tai ar ne, tai jo kaltė, visa kaltė.
Koks tėvas, toks ir sūnus.
Jokio prakeikto susitvardymo.
Angė nežinojo, kad jis Makso brolis, sužinojo tik dabar.
Loganas tikėjosi, kad niekas daugiau negalėjo sukelti tokios siaubingos baimės, lyg tai būtų planuota. Ar po to sukilusio priešiškumo.
– Tai kaip viskas buvo? – paklausė Loganas, menkai slepiamas kaltinimas buvo stipresnis už ramią prigimtį. – Tu ir Eva.
– Tikrai ją vesi?
Ar tu ją myli? – tai jis turėjo omenyje.
Ar miegi su ja? Ar ji rėkia su tavimi taip, kaip rėkė su manimi?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте
