kūdikį. Tada jų keliai išsiskyrė.
Derekas pasirodė tik tada, kai reikėjo pasirašyti skyrybų dokumentus. Jį lydėjo didžiakrūtė blondinė. Kesa nė už ką neleistų, kad ši moteris taptų mažylės pamote. Niekada.
Kesa prisiekė: daugiau nesileis kvailinama, nesižavės gundančiomis šypsenomis ir subtiliais prisilietimais.
Deja, Jano glėbyje ji užmiršo visus savo pažadus. Kaip įmanoma šalia tokio vyro išsaugoti sveiką protą? Juk nė viena moteris negalėtų atsilaikyti prieš to agento kerus.
Užteks. Ji privalo galvoti tik apie savo mažylę.
Kai gimė Emilė, Kesa suprato, jog tai geriausia, ką ji gavo iš nelaimingos santuokos. Jei Derekas nenori matyti savo dukters, dėl to blogiau tik jam pačiam.
Taigi, daugiau jokių seksualių vyrukų, laikančių save pasaulio centru. Visgi tenka pripažinti, jog Jano glėbyje Kesa jautėsi puikiai. Jis buvo toks stiprus, nuo jo dvelkė vyriškumu – ji jautėsi ypač graži ir moteriška.
Po Emilės gimimo Kesa priaugo svorio. Kai Derekas ją paliko, ji pasunkėjo dar keletu kilogramų ir jautėsi tikra storulė. Tačiau Janas ją lengvai sugavo – dėl to tą vyrą užmiršti bus dar sunkiau.
Vis dėlto nedera pasitikėti gundančiu Šeferio žvilgsniu ir raumeningu kūnu. Dabar Kesa privalo padėti seseriai Tesai laimėti prestižines žirgų lenktynes. Jos visą gyvenimą treniravosi kartu ir svajojo apie svarbų prizą, kurį kadaise iškovojo ir jų tėvas. Beringtonų dinastija įeis į istoriją, todėl stengtis verta.
Kai Kesa buvo nėščia, Tesą treniravo tėvas. Šioje šeimoje visi tiesiog pamišę dėl žirgų.
Kai baigiasi vienos lenktynės, tuojau ruošiamasi kitoms ir taip be galo.
Pastaruoju metu Beringtonų žemės virto didele filmavimo aikštele. Holivudo atstovai susidomėjo legendinio Deimono Beringtono gyvenimu ir praeities šlove, todėl nusprendė apie jį susukti filmą.
Kesai patiko tėvo vaidmenį atliekantis Maksas Fordas – ką tik vedęs kino pasaulio gražuolis. Mamą vaidino pietietė žurnalų viršelių puošmena Lilė Bomont. Jiems kartu puikiai sekėsi, todėl Kesa labai laukė galutinio rezultato.
Nors buvo pats lenktynių sezono įkarštis, Kesa ruošėsi netrukus atidaryti jojimo mokyklą neįgaliems vaikams. Susilaukusi dukrelės panoro nuveikti ką nors kilnaus. Ji visada juto silpnybę vaikams. Kažkada manė, jog Derekas – taip pat… Deja, klydo.
Ši mokykla padėtų užmiršti praeities skaudulius. Dabar reikia susiveržti diržą – Kesa nieku gyvu tėvo neprašys pinigų.
– Svajoji?
Kesa apsisuko ir pamatė sparčiai artėjančią seserį. Makdufas elgėsi gana paklusniai – šiek tiek meilės, rūpesčio ir pavyks jį prijaukinti.
– Galbūt, – pripažino Kesa, lėtai vedžiodama žirgą. – Duok man kelias minutes ir galėsime pradėti treniruotę.
Tesa įbruko rankas į džinsų kišenes.
– Verčiau pasakyk, kodėl mano didžioji sesuo šįryt tokia išsiblaškiusi.
Kesa užvertė akis ir kilstelėjo antakius. Ji vedžiojo Makdufą pirmyn, tada atgal ir šis nė karto nebandė priešintis.
Pagaliau nenuorama ristūnas šio to išmoko.
– Kartais stebiuosi, kodėl kai kurie žirgų savininkai tokie žiaurūs, – švelniai kalbėjo Tesa. – O štai tu esi kantri ir švelni. Regis, gyvuliai išsyk pajunta, kad nori jiems padėti.
– Džiaugiuosi, kai galiu būti naudinga, – glostydama Makdufo kaklą atsakė Kesa. – Su juo niekas nedirbo – štai ir viskas.
– Panašu, kad jį skriaudė.
Kesa nuleido repliką negirdomis ir nuvedė Makdufą į arklides. Mintis, jog kažkas jį skriaudė, išsyk sujaudino. Kesa žinojo, kad Makdufą mušė: kai atkeliavo čia, žirgo akys degė įsiūčiu, jis neklausė jokių komandų, maža to, numetė Tesą, kai ši bandė jį išjodinėti. Vis dėlto visi žirgai, patekę į Kesos Berington rankas, pasijunta lyg karalaičiai. Ir visai nesvarbu, ar jie galės dalyvauti lenktynėse ir iškovoti aukščiausius prizus… Taip, čia auginami grynaveisliai lenktyniniai žirgai, tačiau ne visiems lemta išbėgti į trasą. Svarbiausia – besąlygiška meilė gyvūnams. Beringtonų ūkis buvo didžiulis, todėl čia vietos pakako visiems.
Kesa nuo mažų dienų stebėjo tėčio trenerius. Prieš daugelį metų į moteris treneres buvo žiūrima neigiamai, tačiau Deimonas sugebėjo įrodyti, kad jos daug švelnesnės ir ne taip kovingai nusiteikusios. Tai padeda išugdyti geresnio temperamento žirgus.
– Matei tą gražuoliuką filmavimo aikštelėje? – paklausė Tesa ir išsitraukusi šepetį pradėjo šukuoti Makdufą.
Kesa įtariai pažvelgė į seserį.
– Tu juk susižadėjusi, Tesa.
– Bet dar nemirusi, – dideliais mostais braukdama per žirgo kailį mestelėjo ji. – Kiek suprantu, ir tu jį pastebėjai.
Kesa jį ne tik matė, bet ir puolė jam į glėbį, paskendo gundančių akių šviesoje. Janas Šeferis priverstų bet kurią moterį užsimiršti ir pasijausti maža mergaite.
– Pripažink, jis gana patrauklus, – neatlyžo Tesa.
– Taip, – rūšiuodama arklidžių inventorių pripažino Kesa. – Šįryt nukritau nuo kopėčių ir turėjau nedidelį incidentą su ponu Šeferiu.
Tesa apėjo Makdufą, sviedė šepetį į dėžę ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Ak, šitaip. Žinai jo vardą ir paminėjai kažkokį incidentą. Noriu žinoti visas detales.
Kesa prapliupo kvatoti.
– Nieko ypatingo. Kritau nuo kopėčių. Tuo metu kaip tik įėjo Janas ir mane sugavo.
– Vadinasi, jau nebe ponas Šeferis, o tik Janas…
– Jis yra Makso agentas ir mėgsta būti šalia savo klientų. Mes tik susipažinome, – gynėsi Kesa. – Kol jis mane laikė glėbyje, daugiau nieko nenutiko.
– Man patinka ši istorija, – suplojusi delnais šūktelėjo Tesa.
Kesa nusijuokė ir taip pat numetė šepetį.
– Anokia čia istorija. Per skambiai pasakyta.
– Mieloji, po tų nelemtų įvykių niekada neminėjai jokio vyro vardo, – Tesa pakėlė ranką, kai Kesa jau žiojosi gintis. – Kai tari Jano vardą, tavo veidas nušvinta.
– Nieko panašaus, – nesutiko Kesa.
Tesa šyptelėjo.
– Jei nori ginčytis, gerai. Jis tikras saldainiukas, be to, tikiuosi, nepraradai vilties rasti gyvenimo meilę. O gal verta tiesiog atsiduoti
