tvirtai suspaudė lūpas.
– Procesą galiu vilkinti iki amžinybės.
– Kodėl? – Nusibraukusi nuo veido plaukus, Lilė įsmeigė į vyrą nevilties kupiną žvilgsnį. – Tarp mūsų viskas baigta. Įskaudinome vienas kitą tiek, kad užteks iki gyvenimo galo. Nuo šiol turime eiti kiekvienas savo keliu.
Rikardas piktai susikišo rankas į kišenes, bet neištarė nė žodžio. Nuožmi, pasiruošimą kovai išduodanti veido išraiška Lilei buvo be galo gerai pažįstama. Tarp jų įsivyravo tokia spigi tyla, kad Lilei tik didelės valios pastangomis pavyko nustovėti vietoje.
– Gerai.
– Kas gerai? – įsistebeilijusi Rikardui į veidą, nustebo Lilė.
– Pasirašysiu skyrybų dokumentus. Su viena sąlyga.
Lilė žinojo, kad privalo tuojau pat sprukti, nešdintis iš čia kaip galima greičiau. Tačiau negalėjo prisiversti žengti nė žingsnio.
– Noriu, kad liktum mano žmona dar šešis mėnesius.
Jos žandikaulis nukaro.
– K-ką?
– Mano tėvui atrodo, kad tarybos akivaizdoje, prieš jos nariams apsisprendžiant, ką norėtų matyti nauju kompanijos vadovu, privalau atrodyti solidžiau. – Vyras kilstelėjo pečius ir ciniškai nusišypsojo. – Akivaizdu, kad mano naujas įvaizdis jų neįtikino.
Lilė su visa į žemę lekiančio ir susinaikinti pasmerkto meteorito jėga grįžo į realybę. Kad ir kokias iliuzijas buvo puoselėjusi dėl Rikardo nenoro su ja skirtis motyvų – o pagaliau sau pripažino svajojusi, – visos sprogo kaip didžiulis burbulas. Lilei ėmė nežmoniškai peršėti akis.
– Tai juokinga, – tepajėgė sušvokšti ji. – Lenktyniavimo atsisakei jau prieš trejus metus.
– Yra kaip yra, – gūžtelėjęs pečiais, pasakė Rikardas. – Negaliu pakeisti tarybos nusistatymo.
Lilė kone paspringo nuo tokios absurdiškos situacijos. Kai jie gyveno kartu, Rikardas kiek įmanydamas stengėsi išsklaidyti aplinkinių apie jį susidarytą jauno nutrūktgalvio lenktynininko, kuriam nerūpi šeimos verslas, įvaizdį.
– Mūsų santuoka, – purtydama galvą pradėjo Lilė, – iširo kaip tik dėl tavo aklo atsidavimo darbui. Tave užvaldžiusio tikslo tapti vadovu.
– Tai tik viena mūsų santuoką kamavusių ydų, – niūriai pataisė žmoną Rikardas. – Kad ir kaip būtų, tėvas nori, kad mudu vėl būtume kartu. Jo nuomone, kaip tik žiniasklaida gali padėti stabilizuoti mano įvaizdį tarybos akivaizdoje, ir tai yra pagrindinė jo paramą man užtikrinsianti sąlyga.
Rikardo tėvas nori, kad grįžčiau į jo sūnaus gyvenimą? Lilė buvo įsitikinusi, kad Antonijus de Kampas dėl žemos kilmės ją laiko netinkama sūnui į žmonas, bet buvo pernelyg mandagus, kad tai pasakytų.
– Mano tėvas sako, kad darai man gerą įtaką. – Rikardas kreivai šyptelėjo, ir griežti jo veido bruožai nežymiai sušvelnėjo. – Man rodos, jis teisus.
– Tai beprotybė. – Lilė papurtė galvą ir nužingsniavo į kitą terasos galą. – Juk mes net nesugebame apsimesti laiminga sutuoktinių pora.
– Lile, tavo atmintis silpsta.
Švelnus Rikardo priekaištas ją privertė atgręžti į jį akis.
– Teprašau šešių mėnesių.
– Noriu skirtis, – pakeltu balsu pakartojo Lilė. – Kodėl galvoji, kad norėsiu tau padėti?
Rikardas pakreipė galvą į šoną.
– Ko bijai? Kad turime kur kas daugiau neužbaigtų reikalų, nei leidi sau pripažinti?
– Rikardai, – išsitiesdama pradėjo Lilė, – tarp mūsų viskas baigta. Tavo planas niekam tikęs.
– Planas puikus. Tie šeši mėnesiai išpirks tau laisvę.
– Kokias dar sąlygas iškėlė tavo tėvas? – apimta nusivylimo, paklausė Lilė. – Kad liautumeis vairavęs greitus automobilius ir nesusitikinėtum su tarptautinio garso manekenėmis?
– Abu tie gandai grynas prasimanymas, – susiraukęs pasišiaušė Rikardas. – Nuo to laiko, kai tave sutikau, neturėjau kitų moterų.
– Puikiai žinome, ką rašė bulvariniai laikraščiai, – įsitempusi atrėmė Lilė.
– Lile, tai buvo melas.
– Rikardai, – beviltiškai sudejavo ji. – Nepradėk.
Rikardas priėjo labai arti.
– Kas yra, tesoro? Gal turi planų su Hariu Teiloru?
Iš kur Rikardas galėjo žinoti apie Harį? Jie bendravo taip nepastebimai, kad viešai niekas nebūtų galėjęs įtarti juos draugaujant.
– Taip, – atkirto Lilė. – Nenoriu stovėti vietoje. Galbūt ir tau reikėtų susitvarkyti savo gyvenimą.
– Amore mio, – suimdamas ją už smakro, kreipėsi Rikardas, – pamiršai, kad davėme vienas kitam priesaiką. Turte ir varge, džiaugsme ir nelaimėje…
– Kol ją sulaužei.
Vyro akys pavojingai blykstelėjo.
– Niekada nemiegojau su Čelsija Teit. Apie šitai mes jau kalbėjomės.
– Bet šiuo klausimu nesame vieningos nuomonės, – atšovė Lilė. – Nė už ką nesugebėtume apsimesti vienas kitą mylį. Tai būtų juokinga.
– Ak, dar ir kaip sugebėtume, – sumurmėjo Rikardas, ir palinko prie žmonos lūpų. – Kaisti vien nuo minties, kad galiu pliaukštelėti tau per sėdimąją.
– Rikardai… – Lilė žengė žingsnį atgal.
Rikardas panardino pirštus Lilei į plaukus ir atlošė jos galvą.
– Lile, aš tave tebekaitinu. Kaip ir tu mane.
– Ne, aš…
Rikardas užčiaupė ją bučiniu. Malonumo banga nuvilnijo iki pat moters pirštų galų. Nebuvo jokios įžangos. Naudodamasis visu savo žavesiu Rikardas įsisiurbė žmonai į lūpas kaip tik taip, kaip žinojo jai patinkant. Ketindama jį atstumti, Lilė pirštais įsikirto jam į marškinius, tačiau nerado jėgų paklusti sveiko proto balsui. Rikardas ją prisitraukė dar arčiau savęs.
– Rikai… – jam atsitraukus atsikvėpti, buvo beprotestuojanti Lilė.
– Užsičiaupk, Lile, – delnais slinkdamas jos rankomis aukštyn, sukomandavo Rikardas ir vėl ėmė bučiuoti.
Šį kartą
