Džeisonas žemu balsu. – Ir dabar neketinu. Geidžiu tavęs. Niekada nenustojau geidęs. Ir noriu, kad dalyvautum laidoje. Pakanka pasakyti, kad pasistengiau, jog dvigubai padidintų atlygį, nei iš pradžių teikė pasiūlyme tavo vadybininko biurui.
Ketė atšoko ir žioptelėjo.
– Ką? Tai beprotiškai didelė pinigų suma. – Ji papurtė galvą. – Pinigai man nerūpi. Juk žinai, kad viskas ne dėl pinigų.
– Tu mėgsti be galo lepinti tėvus, pati žinai. Turėsite dideles galimybes. Ir tu, ir jie galėsite tai sau leisti.
– Lepinu, nes kai augau, turėjome stengtis iš visų jėgų.
– Nereikia teisintis. Žinai, kad myliu tavo tėvus. Žinau, kaip jie stengėsi. Prisimeni, jau buvome kartu – jie padėjo tau, kai mokeisi koledže?
Taip, ak taip, Ketė prisimena. Meilę, vedybas ir Džeisono karjerą, prasidėjusią dvejais metais anksčiau nei jos ir juodu išskyrusią.
– Žaviuosi, kad jiems padedi, – tęsė Džeisonas. – Žinai, kad aš savo tėvus irgi lepinu. Paklausyk, Kete, noriu, kad ligi pirmadienio apsispręstum. Rytoj ir sekmadienį rengsime talentų atrankas septyniasdešimčiai vietų užpildyti. Žinau, Elė susitvarkys, bet tik jei tu dalyvausi, žinau. Išrinksi geriausius šokėjus. Bent prisidėk prie mūsų ir stebėk. Pamatysi, kaip jausiesi šalia manęs. Ir jei vis tiek atsisakysi, tegul taip ir bus. Tik duok man vieną dieną.
– Kodėl taip smarkiai dėl to stengiesi?
– Ar prisimeni, kaip San Fransiske nuėjome prie tilto į jūrą ir nebegalėjome susirasti taksi, kad grįžtume į viešbutį, o ir tramvajai nebevažiavo?
Tą savaitgalį Džeisonas pasipiršo.
– Žinai, kad prisimenu tą savaitgalį. – Ketė mąstė apie tą baugią akimirką prieplaukoje ir vis dėlto pasijuto besišypsanti. – Man paskaudo kojas, o turėjome pėdinti toliau.
– Aš nešiau tave.
– Ir pargriuvai.
– O tu pastatei mane ant kojų, pamatei naktinį kino teatrą, kuriame prisivalgėm kukurūzų spragėsių, tada atsirado laisvų taksi. Įveikėme tai kartu ir šįkart įveiksime. Esame vyresni, įgijome daugiau išminties ir tapome brandesni. Abu esame profesionalai. – Džeisonas vėl palietė tinklelį. – Rytoj, Kete, šeštą valandą ryto. Prašau. Ateik. – Jis žengė atgal tebežiūrėdamas į akis. Suskambo jos mobilusis telefonas. – Ir atsiliepk į savo vadybininko skambučius. Jis gali turėti žinių, kurias verta išgirsti. – Džeisonas apsisuko ir nužingsniavo.
Ketė žvelgė, kaip jis gundančiai laisvai ir išdidžiai žingsniuoja prie savo motociklo, nors taip magėjo prisivyti, parsitempti jį atgal, nuplėšti drabužius ir su juo pasimylėti.
Atsidususi iš nusivylimo Ketė nuskubėjo į svetainę, tolyn nuo durų ir aistrą keliančio vyro ant motociklo. Telefonas nutilo, tačiau Džeisono žodžiai tebeskambėjo ausyse. „Atsiliepk į savo vadybininko skambučius. Jis gali turėti žinių, kurias verta išgirsti.“ Suraukusi antakius ji pastvėrė nuo sofos telefoną. Džeisonas be reikalo nieko nesako. Ketė paspaudė balso pašto mygtuką ir išklausė paskutinį Maiklo pranešimą.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
