jo gyvenime nedalyvauju, o Greisė jo labai troško.
– Taip, – tarstelėjo jis, tačiau tas žodis nebuvo paprastas. Jame tūnojo gniuždantis svoris. Matant tokį skausmą jai suspaudė krūtinę.
Ji atidžiau pažvelgė į vyrą, auginantį jos pagimdytą vaiką. Platūs pečiai buvo sustirę ir kieti, tarytum iškaldinti iš marmuro. Kokio sunkumo našta juos užgulė? Visi vidiniai instinktai ragino ją ištiesti ranką, paguosti. Bet ji tik padėjo rankas ant kelių, kad jos nejudėtų.
– Tikrai, Metjau, aš nieko prieš. Tą kūdikėlį su meile atidaviau judviem su Greise. Neprivalai man aiškintis dėl jūsų priimtų sprendimų.
– Dėkoju. Nes noriu paprašyti dar kai ko, – jis neskubėdamas įkvėpė ir akimirką sulaikė kvapą. – Jei susidursi su mano šeimos nariais, pamatysi, kad jie… smalsūs. Globėjiški. Jei ims klausinėti, turėsi pasakyti, kas tave sieja su Flinu, – jis atsigręžė į ją nutaisęs neperprantamą išraišką. – Noriu, kad saugotum Greisės paslaptį.
Nesakyti, jog yra biologinė motina tam, kad išsaugotų šitos šeimos stabilumą? Jiems, nerimaujantiems dėl Flino sveikatos, mažiausiai reikia netikrumo ir sumaišties.
– Žinoma, – ištarė ji ir šyptelėjo parodydama, kad kalba nuoširdžiai.
Nuo jo pečių nukrito dalis įtampos, o vienas lūpų kamputis pakilo nelinksmai, bet dėkingai šyptelint. Paskui jis vėl akiniais užsidengė akis ir pasuko raktelį užvedimo spynelėje. Varikliui suriaumojus ir atgijus jos širdis pasruvo krauju dėl jo akių gelmėse ką tik pastebėtos kančios. Ji prisivertė pažvelgti pro langą – juk atvyko čia padėti berniukui, ne tėvui. Kad ir kaip troško išlyginti skausmo raukšles aplink jo akis, tai ne jos darbas. Viskas ir taip pernelyg sudėtinga.
Lauke jau tvyrojo tamsa, kai Siuzana ryškiai apšviestu ligoninės koridoriumi atėjo iki Flino palatos. Metjus liepė jį ten susirasti, kai baigsis tyrimai, taigi dabar ji kelias akimirkas stovėjo, stebėdama juodu pro stiklą. Bendraujant su sūnumi Metjaus veidas buvo kitoks – plokštumos ir kampai atrodė švelnesni, šypsena atsirasdavo lengviau. Vis dėlto meilesnis Metjus Kinkeidas buvo toks pat užburiantis, gal net dar labiau. Jos širdis ėmė plakti sparčiau, ji nepajėgė atplėšti akių.
Berniukas buvo nusigręžęs nuo jos, todėl Siuzana matė tik tamsiai rudų plaukų kupetą ir žavias rankeles, tiesiamas tėvo nykščių link įsitraukus į kažkokį žaidimą. Tada Metjus pakėlė žvilgsnį ir išvydo ją – įtampa, regis, vėl pasklido jo kūne, galiausiai net Flinui skirta šypsena atrodė sustingusi. Jis kažką pasakė sūnui ir parodė į greta esančią patalpą. Ji pažvelgė ton pusėn, pamatė duris į Flino palatą ir patraukė ten. Prieškambaryje buvo praustuvas ir lentynos, pilnos tvarkingai sulankstytų chalatų, dėžių su kaukėmis ir kitų reikmenų.
Atsidarė durys ir išniro Metjus.
– Jį laiko pusiau izoliuotą, – atsakydamas į nebylų jos klausimą paaiškino jis. – Lankytojai prieš įeidami turi nusiplauti rankas iki alkūnių ir apsivilkti chalatą, – jos veide tikriausiai šmėkštelėjo nerimas, nes jis trūktelėjo vieną petį ir pridūrė: – Aš tik džiaugiuosi, kad jo būklė dar ne tokia sunki ir mums nereikia dėvėti kaukių, kaip privalo lankantieji mergaitę palatoje kitapus.
Ji pro stiklą pažvelgė į lovoje susirangiusį ir meškiuką šnekinantį Fliną.
– Jis per mažas, pernelyg trapus, kad čia būtų.
Metjus neatsakė, bet akies kampučiu ji pastebėjo, kad jis susiraukė. Tikriausiai nepakeliamai sunku stebėti kenčiantį sūnų ir negalėti niekaip padėti. Ji palietė pleistrą ir vatos gumulėlį alkūnės linkyje, iš kur jai paėmė kraujo, ir pasimeldė, kad prireikus persodinti kaulų čiulpus galėtų padėti.
– Dabar tikrina, ar aš tinkama donorė, – pasakė ji toliau stebėdama, kaip berniukas bendrauja su meškiuku. – Mėginį paėmusi moteris sakė, kad jie paskubės ir kaip galėdami anksčiau praneš išankstinius rezultatus.
Ji pajuto, kaip Metjus linktelėjo, paskui juodu ilgai ilgai stovėjo žiūrėdami, kaip trimetis berniukas, per trumpą gyvenimą patyręs per daug skausmo, rimtai kalbasi su rudu meškučiu. Jos kūne skambėjo besidaužančios širdies aidas, o svoris viso to, kas priklauso nuo audinio tinkamumo tyrimo, kybojo ore aprėpdamas juodu nedidelėje patalpoje.
– Ar norėtum su juo susipažinti? – gargždžiu balsu paklausė Metjus.
Ji staigiai iškvėpė ir pristigo kvapo. Nors atvyko čia padėti Flinui, neleido sau nė sekundę pagalvoti, kad gaus progą su juo susitikti. Tačiau dabar toji proga tiesiai po nosimi ir, nors ji labai viliojanti, Siuzana suprato, kad tai prasta mintis.
– Viskas tik dar labiau susipainiotų.
– Galim nieko neapsunkinti. Pasakysim, kad tu mano draugė, panorusi pasisveikinti.
Jos krūtinėje įsižiebė jaudulio liepsna. Ar drįs susitikti su šituo berniuku? Ji noriai atidavė jį naujiesiems tėvams, nesitikėdama jo vėl išvysti, nes pačios vaikystė išmokė, kad vaikams geriau, kai globos klausimai iš anksto aiškiai išspręsti.
Tačiau jis tiesiai prieš jos akis – ji nė nesapnavo, kad tai nutiks. Ir jei jie sugebės nieko neapsunkinti ir nemeluoti…
Jaudulio liepsna krūtinėje suplazdėjo ir išsiplėtė.
Ar ji drįs?
Pažvelgė į Metjų ieškodama ženklo – rodos, jis neprieštarauja, kad jie susitiktų. Kad ji gautų tai, ką galėtų visada branginti – akimirką su berniuku, kurį nešiojo devynis mėnesius.
Veide atsirado šypsena ir ji tvardydamasi prikando apatinę lūpą.
– Ačiū. Labai norėčiau su juo susipažinti.
ANTRAS SKYRIUS
Siuzana nedrąsiai nusekė paskui Metjų į jo sūnaus palatą žydromis sienomis ir žvilgančių balionų kekėmis. Ant lovos įsitaisęs Flinas su meškiukais išmarginta pižama atrodė labai mažas. Išorinėje rankutės pusėje stirksojo aptvarstyta, bet šiuo metu prie nieko neprijungta kaniulė2. Įsivaizdavus jį, prijungtą prie lašelinės, jai suspaudė krūtinę.
Išblyškęs Flino veidelis pakilo ir berniukas ištiesė rankas.
– Tėtiiii.
Metjus jį švelniai pakėlė ir pabučiavo į skruostą.
– Juk sakiau, kad neilgai užtruksiu, – pasakė su tokia meile, kad jai suspaudė širdį.
Flino žvilgsnis nubėgo ja ir Siuzana sulaikė kvapą. Jis tarsi miniatiūrinė Metjaus versija – tos pačios formos akys, tokia pat putli apatinė lūpa, tik berniuko smakre buvo duobutė. Tokia pati buvo jos tėvo smakre. Ir jos. Žemė po kojomis susvyravo, bet ji neatitraukė akių nuo Flino ir pagaliau suvokė.
Šitas berniukas – pusiau ji.
Ji taip džiaugėsi galėdama tėvystės dovaną įteikti kūdikio troškusiems žmonėms ir taip užsispyrusi mintyse viską susidėliojo, kad niekada nesusimąstė, jog Flinas
