iš lovelių.
– Nejaugi niekas nesupranta, kaip jaučiasi motiną praradęs vaikas? To poveikis amžinas.
– Dievaži, pasakyk ką nors, ko nežinočiau! – pareiškė Bela, pasipuošusi nuostabiu geltono šilko kimono, išsiuvinėtu chrizantemomis ir mistiniais paukščiais. Bela dažnai viską dramatizuodavo.
Tad, galų gale, jiedvi su Bela, kurios asmenybė visai nebuvo susidvejinusi, kaip Olivija ją apkaltino, taip pat priėmė savo tremtį.
– Mes abi turime perprasti taisyklę, Olivija, – Bela bent sykį išliko romi.
Toks tėvo nurodymas. Ženklas paklusti, jei jis tokį kada ir buvo parodęs.
– Tai padės jums gyventi saugiai ir daugiau neužtraukti gėdos savo šeimai, – jis kalbėjo taip, it mestų gelbėjimosi ratą. Ji turėjo pripažinti, kad pyksta dėl to, kad jis pats vengia minėti savo vaidmenį šiame chaose. Kažkodėl kentėti turėjo tik jo „mergaitės“.
– Turime priimti savo bausmę, – tarė Bela. Ji, regis, taip išduota nesijautė. – Akis į akį.
– Bausmę? Laikau tai iššūkiu.
Iššūkis – didelis žingsnis tolyn už jų komforto zonos.
– Dėl Dievo meilės, tėveli, tik ne Australija! – ji įsivaizdavo tą didžiulę salą netoli Pietų ašigalio. Juk ten tikrai siųsdavo nusikaltėlius?
– Būtent Australija! – tėvas įdūrė į ją mėlynas Balforų akis. – Dirbsi tiek, kiek iš tavęs bus reikalaujama, Olivija. Tu bent turi gerą Balforų galvą ant pečių.
Jai reikėjo tėvui priminti, kad tai jau seniai aišku. Bet būti priverstai dirbti vyrui, kurį matė vos kartą ir pajuto jam siaubingą antipatiją? Ar iš viso pajėgs, juk yra ganėtinai nepalenkiama.
Klintas Makalpainas, Australijos galvijų baronas, buvo vienintelis žmogus (be Belos) toks nutrūktgalvis, kad išdrįstų jai į akis pasakyti – o juk ji tuo metu elgėsi tik normaliai, – kad ją reikia nuleisti ant žemės.
– Nusileisk iš savo bokšto, ledo princese, – pasiūlė jis ir pašaipiai išsišiepė. – Įsimaišyk tarp paprastų mirtingųjų. Duodu žodį, tau išeis į naudą.
Vos prisiminusi susiraukė! Tai, kad šis vyras, kaip ir jų tėvas, yra milijardierius, dar nesuteikia jam teisės jos siutinti. Gal būtent dėl to toks gyvas jo paveikslas ir įstrigo jos mintyse. Ir iki šiol nenublanko. Ji niekaip to nesuprato.
Jie susitiko, nes juodu siejo kažkoks tolimas giminystės ryšys iš tėvo pusės. Priėmimai, šeimos narių vestuvės. Makalpainai dažnai lankydavosi Londone darbo reikalais ar pasilinksminti, o kartais ir to, ir to. Prieš kelerius metus tėvas nusipirko nemažai „McAlpine Pastoral Company“ akcijų, matyt, dėl to ir nusprendė išsiųsti ją į Makalpaino tvirtovę. Panašu, kad tėvas pasitiki Makalpainu, kaip pasitikėjo ir amžinatilsį jo tėvu, tikru britų gyvulių augintoju. Jis tikriausiai buvo daug malonesnis žmogus. Tad dabar, praėjus vos dviem dienoms po Balforų katastrofos, ji žengia į naują iššūkį.
Kitame pasaulio krašte.
Australijoje.
PIRMAS SKYRIUS
Darvinas, Šiaurinės teritorijos sostinė, vartai į Australiją
Olivija nebuvo gera keliautoja – prabanga užtikrino jai keliones tik privačiais lėktuvais, tad dabar nusprendė, kad ši kelionė tikrų tikriausia epopėja. Pirmiausia skrydis iš Londono į Singapūrą. Pasibaisėtina! Daugiau nei keturiolika klaustrofobijos valandų. Vėl susikaupti, nors ir veltui, pasistengė pernakvojusi „Raffles“ viešbutyje. Neblogas viešbutis, unikaliai žavingas. Nusprendė vėliau dar sykį jame apsilankyti, bet dabar laikas keliauti į Darviną, tropinę Australijos Šiaurinės teritorijos sostinę – laukia dar keturios ar daugiau valandų kelionės.
Negalėjo skaityti. Negalėjo miegoti. Tesugebėjo be paliovos galvoti, kaip bjauriai smuko. Ir nebeliko nieko kito, kaip tik kautis. Ir per ilgai netrukti. Ji, kaip ir seserys, į Londoną turėtų grįžti po penkių mėnesių, kad spalio antrąją atšvęstų tėvo gimtadienį. Tad belieka susiimti! Susigrąžinti savo aristokratiškumą.
Australijoje tai gali būti nelengva.
Silpnai žvilgtelėjusi pro lėktuvo langą matė žvilgančią Timoro jūrą. Ji buvo gryno turkio spalvos. Taip susidomėjo, kad atsisėdo tiesiai ir įsižiūrėjo. Lėktuvas toliau leidosi, pasirodė Darvino miesto stogai.
Stogai! Dėl Dievo meilės!
Ji ištiesė kaklą kuo arčiau lango. Po aplankytų Londono, Niujorko ir didžiųjų Europos miestų šis jai priminė kažką iš senovinių romanų, kažin kokį atogrąžų kaimelį. Buvo tikra, kad išlipusi iš lėktuvo nuleips iš karščio. Puikiai pažinojo Karibų karštį, jos tėvui ten priklausė graži privati sala, bet dabar spėjo, kad Darvino karštis bus visai kitoks. O juk Oliviją taip dažnai vadino tikrąja Anglijos rože! Kiekvienas, bent kiek nutuokiantis apie sodininkystę, pasakytų, kad rožės nepakenčia karščio.
Bet štai tėvas atsiuntė ją čia ir ji pakluso. Kita vertus, juk paklusni jam buvo visuomet. Visada stengdavosi elgtis taip, kaip jis norėtų, kol Bela mėgavosi jai po kojomis sukritusių vyrų dėmesiu.
– Čia tik romanai, brangioji! Kad praskaidrintų beviltiškai nuobodų gyvenimą!
Ji padėkojo Belai, kad tuo su ja pasidalijo. Ji taip nepriminė tikrosios Anglijos rožės, kad ėmė save laikyti tikrąja sena tarnaite, kuri ne mėgavosi meilės žaidimais su meilužiais, o degino litrus žibalo ir skaitė dažnai miglotą literatūrą. Net rengdavosi kaip dešimčia metų vyresnė. Bent taip sakė Bela. Iš kur visa tai atsirado? Tėvo kaltė – nuo pat mažumės per daug iš jos tikėjosi. Pamirškime Belos erzinimą – Olivija buvo tikra, kad yra nepriekaištingai išauklėta, juk tokia jos pareiga, bet dabar ėmė suprasti, kad jos rengimosi stilius ir tobuli kuodeliai dvidešimt aštuonerių metų moteriai ne visada tinka.
Dvidešimt aštuonerių! Dievaži, kada ji pradės dauginimosi procesą? Laikas bėga. Bela buvo užmezgusi tuzinus romanų, jai begalę kartų piršosi. Olivijai lygiai dusyk. Abu kartai buvo katastrofiški. Pirma Džiofris, paskui Džastinas. Abu jos norėjo tik dėl to, kas yra jos tėvas. Belos vyrai norėjo tiesiog Belos. Argi tai ne opus klausimas. Bet argi ji galėtų juos kaltinti? Bela buvo visiška jos priešingybė: seksuali, jaudinanti, drąsi, mėgstanti nuotykius, nebijanti viešumoje pasipuošti gilia, kremine iškirpte, o Olivija tikra kuklioji vienuolė. Dabar suprato, kad yra neapsakomai nuobodi. Ir tai žeidė savigarbą. Ar kas iš jos buvo likę.
Kaip ji turėtų suprasti Australiją? Jau ėmė suvokti, kad Šiaurinė teritorija yra kažkokia išsikerojusi laukinė erdvė. Olivija Australijos nenorėjo. Čia per karšta ir pernelyg primityvu. Bet atvykti vis viena sutiko. Ji juk Balfor, britė iki kaulų smegenų.
Darvino miestas. Miestas? Matė gyvenvietę, pastatytą ant stačios pusiasalio uolos, iš trijų pusių supamą smaragdinio vandens. Po ja driekėsi kažkas panašaus į labai didelį uostą. Tokia jau buvo – pasiskaitė apie šią vietą, tad žinojo, kad miestas buvo dusyk sugriautas ir atstatytas. Kartą per didžiulį Japonijos oro antskrydį 1942-ųjų vasarį Antrojo pasaulinio karo metu, kai nepasiruošusį
