style="font-size:15px;"> Treji metai, pagalvojo jis. Praėjo beveik treji metai. Fredė tada dar nešiojo sauskelnes. Bet ji prisimena Andželą… gražiąją nerūpestingąją Andželą. Net nuolaidžiausias žmogus nepavadintų Andželos gera motina. Ji niekada dukters nemylavo, nesūpavo ir neramino, jai neniūniavo dainelių.
Spensas tyrinėjo lėlytę porcelianiniu veiduku, aprengtą blyškiai žydrais drabužėliais. Ilgais plonais piršteliais, didelėmis svajingomis akimis. Ir Andžela buvo visai tokia pat, prisiminė jis. Nežemiškai graži. Ir šalta kaip ledas.
Spensas mylėjo Andželą tarsi meno kūrinį, santūriai žavėdamasis tobula forma ir be perstojo ieškodamas turinčios joje glūdėti prasmės. Juodu kažkokiu būdu sukūrė mielą gražutį vaikelį, kuris pirmuosius savo gyvenimo metus sugebėjo įveikti be tėvų pagalbos.
Bet jis išpirks savo kaltę. Spensas trumpam užsimerkė. Padarys viską, kas įmanoma, kad suteiktų savo dukrai meilę, stabilumą ir saugumą, kurių ji nusipelnė. Darys tai nuoširdžiai. Nuvalkioti žodžiai, bet tik jie nusako tai, ko jis trokšta dukrai – nuoširdžių, tvirtų šeiminių ryšių.
Fredė myli jį. Įtempti Spenso pečiai truputį atsileido prisiminus, kaip spindi didžiulės Fredės akys, kai jis apkamšo ją prieš miegą, ir kaip tvirtai ji įsikabina rankutėmis, kai jis ją apglėbia. Gal niekuomet sau neatleis, kad buvo paniręs į savo rūpesčius, į savo gyvenimą, kai ji buvo dar kūdikis, bet dabar viskas pasikeitė. Juk persikėlė čionai galvodamas apie jos gerovę.
Išgirdęs Fredės juoką Spensas visai atsipalaidavo, jį užliejo pasitenkinimo banga. Nėra gražesnės muzikos už dukters juoką. Apie jį galima ištisą simfoniją sukurti. Kol kas dar jai netrukdys, nusprendė Spensas. Tegul pasidžiaugia ryškiomis gražiomis lėlėmis, vėliau jai primins, kad tik vieną gali nusipirkti.
Aprimęs Spensas ėmė dairytis po parduotuvę. Kaip ir dukteriai tinkamos lėlės, patalpa buvo ryški ir graži. Erdvės nedaug, bet ji sausakimša vaikų trokštamų daiktų. Nuo lubų karo didžiulė auksinė žirafa ir violetinis šuo liūdnomis akimis. Ryškiaspalviai traukiniai, automobiliukai ir lėktuvai vos išsitenka ant ilgo prekystalio, kur išdėlioti ir elegantiški maži baldeliai. Senamadiška dėžutė su iššokančia figūrėle stovi šalia sudėtingo futuristinės kosmoso stoties maketo. Ten pat lėlės, kai kurios gražios, kai kurios visiškai paprastos, konstruktoriai ir arbatos servizai.
Nelabai tvarkingai išdėlioti žaislai atrodė dar patraukliau. Tai buvo vieta, kurioje galima apsimesti kita būtybe ir svajoti, ji tarsi sausakimša Aladino ola, kurioje vaikų akys stebuklingai nušvinta. Ir jie pradeda juoktis kaip dabar jo duktė. Bus sunku neleisti Fredei čia nuolat lankytis.
Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jis persikėlė į mažą miestelį. Troško, kad jo dukra mėgautųsi vietinių parduotuvių malonumais, o pardavėjai kreiptųsi į ją vardu. Ji galėtų pereiti visą miestelį skersai išilgai ir nereikėtų kaip didmiesčiuose jaudintis, kad bus apiplėšta, pagrobta arba įniks į narkotikus. Nereikėtų spynų, signalizacijos, baltojo triukšmo aparatų, užgožiančių eismo ir žmonių minios keliamą triukšmą. Net tokia mažylė kaip jo dukra čia neliks nepastebėta.
O sulėtėjus tempui ir atlėgus įtampai gal ir jis pats atgaus ramybę.
Spensas tingiai pakėlė muzikinę dėžutę. Ji buvo iš trapaus porceliano su figūrėle, vaizduojančia čigonę varno juodumo plaukais ir paraukta raudona suknele. Ausyse įsegti mažučiai auksiniai žiedai, o rankose – būgnelis su spalvotais kaspinais. Net Penktajame aveniu nerastum nagingiau pagaminto daikto.
Įdomu, kodėl savininkas paliko dėžutę čia, kur smalsios rankytės galėjo pasiekti ir sudaužyti. Susidomėjęs jis pasuko raktelį ir stebėjo, kaip figūrėlė ima suktis aplink nedidelį porcelianinį laužą.
Čaikovskis. Spensas iš karto atpažino ritmą ir jo įgudusi ausis ėmė mėgautis melodija. Niūrus, netgi aistringas kūrinys, keista, kad žaislų parduotuvėje galima aptikti tokį rinktinį daiktą. Tada pakėlė akis ir išvydo Natašą.
Spensas įsispoksojo į ją. Negalėjo atitraukti akių. Ji stovėjo netoliese ir truputį pakreipusi iškeltą galvą stebėjo jį. Moters plaukai buvo tokie pat juodi kaip šokėjos, netvarkingos garbanos raitėsi aplink veidą ir vilnijo pečiais. Jos oda buvo tamsi, sodriai auksinės spalvos, kurią dar labiau paryškino paprasta raudona suknelė.
Bet ši moteris nėra trapi, nusprendė Spensas. Nors ir žema, atrodė stipri. Gal dėl veido, putlių nedažytų lūpų ir aukštų išsišovusių skruostikaulių. Akys beveik tokios pat tamsios kaip plaukai, primerktais vokais ir tankiomis blakstienomis. Spensas stovėjo už kokių trijų metrų, bet vis tiek pajuto tai. Stiprų, gryną geidulingumą. Jis sklido nuo jos it kvepalai nuo kitų moterų.
Pirmą kartą po daugelio metų Spensas pajuto raumenis sutraukiantį tikro geismo karštį.
Nataša viską matė, suprato ir pasipiktino. Kas per vyras, stebėjosi ji, atėjo drauge su žmona ir dukra, o į kitą moterį žiūri su neslepiamu alkiu akyse?
Ne jos skonio.
Pasiryžusi nekreipti dėmesio į jo žvilgsnį, kaip iki šiol nepaisydavo ir kitų vyrų, ji priėjo prie Spenso.
– Gal jums reikia pagalbos?
„Pagalbos?“ – nesusivokdamas perklausė savęs Spensas. Jam reikia deguonies. Iki šiol nežinojo, kad vien pažvelgęs į moterį vyras tikrąja žodžio prasme gali netekti amo.
– Kas jūs tokia?
– Nataša Stanislaski. – Ji nusišypsojo kaip įmanydama šalčiau. – Parduotuvės savininkė.
Jos balsas tarsi pakibo ore – duslus, pražūtingas, su vos juntamu slavišku akcentu, suteikiančiu erotiškumo ne mažiau nei šalia vis dar grojanti muzika. Moteris kvepėjo muilu, niekuo daugiau, tačiau jos kvapas jį pakerėjo.
Spensas nieko neatsakė ir Nataša kilstelėjo antakį. Gal ir būtų smagu išversti vyrą iš kojų, bet ji šiuo metu buvo užsiėmusi, o vyras vedęs.
– Jūsų duktė apžiūrėjo lėles ir išsirinko tris. Gal norėtumėte padėti jai galutinai apsispręsti?
– Tuoj pat. Jūsų akcentas… rusiškas?
– Taip. – Įdomu, ar derėtų priminti, kad jo žmona nuobodžiauja ir nekantriai laukia prie durų.
– Ar seniai gyvenate Amerikoje?
– Nuo šešerių. – Ji tyčia žvelgė į jį abejingai. –
Buvau beveik tokio pat amžiaus kaip jūsų mažylė. Atsiprašau…
Nespėjęs nė pagalvoti Spensas paėmė Natašai už rankos. Nors ir suprato blogai pasielgęs, įtūžis jos akyse nustebino.
– Atsiprašau. Ketinau pasiteirauti apie šią muzikinę dėžutę.
Nataša pasižiūrėjo į dėžutę, muzika pamažu tilo.
– Ji viena geriausių iš mūsų turimų, rankų darbo, pagaminta Valstijose. Ar norite įsigyti?
– Dar neapsisprendžiau, o jūs turbūt nepastebėjote, kad ji buvo padėta ant tos lentynos.
